In darkness

52 Dalis

Turbūt kiekvienas pasaulio idiotas yra pagalvojęs apie mirti. Ne išimtis ir aš. Pasipriešinęs vadui, skrendu turbūt tiesiai į mirtį. Žinojau, kad dirbdamas tokį darbą, galiu mirti jaunas. Niekada dėl to per daug nepergyvenau, bet dabar, aš pasimetęs ir gal kiek išsigandęs. O tai nėra gerai. Turiu būti susikaupęs, o ne galvoti apie manęs laukiančią moterį. Ji blaško mano mintis, o kas tai daro yra kliūtis. Jau nuo pat pradžių supratau, kad ši mergina bus tikra misija man. Nesitikėjau, kad ji leisis liečiama. Tai turėjo būti tik juokingas bandymas, o gavosi kažkas daugiau. Man patikdavo ją stebėti. Nors nenorėjau pripažinti, bet man patinka jos požiūris. Ji neatsisako savo įsitikinimų, nesvarbu, kas nutiktu. Man patinka, kai ji susiraukia ir piktai mane stebi. O labiausiai man patinka, kad ji turi savigarbos. Nors bandžiau save įtikinti kitaip, bet tiesa yra tokia. Kai jau atrodydavo, kad viskas baigta ir, kad galiu tai ištverti, aš vėl grįždavau prie jos. Man imdavo pyktis, kad ji ateidavo į tas prakeiktas kareivinės ir kiti kareiviai ją stebėdavo. Toks, kaip Aleksas būtu man per stiprus konkurentas, nes jam ji jau senai patiko, tik kaip ir daugelis, bijojo jos tėvo. Jai reikia vyro, kuris neieškotu iš jos naudos, o tuo tarpu aš, noriu tik vieno dalyko iš santykių.

-Zack,-išgirdau Alekso balsą.

-Ko?-sumurmėjau.

-Jau atskridome,-suburbėjo.-Ką planuoji daryti?

-Reikia susprogdini šitą vietą. Jei ten yra priešas, jis turi žūti ankščiau, nei atėjo būrys.

-Tai per daug pavojinga. Ten gali būti civiliai,-sumurmėjo. Nusikeikiau pripažindamas, kad visgi jis yra teisus.-Turime likti danguje ir stebėti padėti.

-Puiku,-sumurmėjau. Negaliu logiškai kalbėti, turiu susikaupti ir likti gyvu, bent jau artimiausią valandą.

Apsukę rata, vėl priešakyje pamatėme tapačią apleistą vietą, kurioje stovėjo sunkvežimis.

-Kas per...?-nespėjau pabaigti sakyti, kai pasigirdo gąsdinantis garsas ir mano lėktuvas pradėjo kristi.-Šūdas,-sumurmėjau, bandydamas paspausti evakavimosi mygtuką, kuris kaip tik neveikė.-Nagi!-surėkiau ir trenkiau dar kartą. Už kelių minučių pasigirdo cypimas, o aš buvau išmestas iš lėktuvo. Parašiutui išsiskleidus, spėjau pastebėti, kaip mano lėktuvas rėžiasi į žemę.

-Po velniais,-įkvėpęs apsidairiau.-Koks velnias čia ką tik įvyko,-sumurmėjau.

Nusileidęs ant žemės, nusiėmiau parašiuto kuprinę ir greitai apsižvalgiau. Aš vidurį dykumos. Užsidengęs galvą pradėjau eiti į rytus tikėdamasis, kad galbūt ten rasiu pagalbos. Jei neklystu, ten yra kaimelis.

Jau temstą, o aš vis dar einu. Mano burna išdžiuvusi, viskas ko noriu, tai atsigerti ir pailsėti. Nežinau kur randuosi, nes pagal mano apskaičiavimus, aš jau turėjau pasiekti kaimelį.

Išgirdęs mašinos variklio garsą, pradėjau dairytis, pamatydamas netoli spindinčias šviesas. Pagreitinau žingsnius, artėdamas prie šviesos, bet greitai sustojau, kai išgirdau svetimą kalbą, o prie mašinos kelis asmenis su ginklais. Jie nusitaikė į mane ir kažką pradėjo rėkauti. Nors ir nesupratau jų kalbos, bet buvo aišku, kad tai tikrai ne draugiškas ženklas.

-Šaunu,-sumurmėjau, kai vienas iš jų parklupdė mane bei pridėjo ginklą prie galvos.

Naujaaa! Turėjau įkelti pirmadienį, bet taip gavosi, kad teko mokytis testui. Visgi tikiuosi dalis patiko! Nepamirškite palikti nuomones ir paspausti VOTE! *.*