In darkness

29 Dalis

Kiek pasimečiau matydama būtent jį, nors atrodo, kad jam nelabai kėlė nuostabą, jog esu jo senelių namuose.

-Labas, Zack,-pasisveikinau, kiek tyliau.

-Pala, jūs pažįstami?-prabilo vyriškis. Atrodo jie yra nustebę, jog mergina, kurią vakar priglaudė į savo namus, pažįsta jų anūką. Net nebūčiau pagalvojusi, kad toks mulkis, kaip jis, turi tokius nuostabius senelius. Jie visiškai jo priešingybės, nors išvaizda gana panaši.

-Ji vado dukra, -paaiškino jiems. Mačiau, kaip jis akimis mane nužvelgė, turbūt pastebėdamas, kad dėviu jo rūbus. Pasijaučiau kalta, bet stengiausi įtikinti save, kad neturėjau pasirinkimo.

-Tai tu ta protinga mergyte, kuri nebijo pasisakyti ir yra prieš kariuomenę?-paklausė jo močiutė. Buvau nustebusi, kad ji taip gerai reaguoja į tai, nors jos anūkas ir yra kareivis. Įdomu, ką pats Koper galvoja apie savo močiutes pasisakymą prieš kariuomenę? Jau laukiu to momento, kai likus su juo viena, galėsiu jam įkasti.

-Am... Turbūt,-kukliai atsakiau.

-Zack turėtum tokias merginas kabinti, o ne visokias besmegenes, kurioms rūpi tik tavo padėtis kariuomenėje.

Vos susivaldžiau neprunkštelėjusi, kai prabilo jo senelis. Žinoma Zack tik pavartė akis ir toliau stebėjo mane savo tamsiomis akimis. Kiek pasimuisčiusi, priėjau prie jo močiutės, kuri ruošė pusryčius. Turbūt bandžiau išvengti jo nemalonaus žvilgsnio.

-Gal kuo nors jums padėti?-paklausiau. Norėčiau atsidėkoti jiems už pagalbą, nežinia ką tas persekiotojas būtu man padaręs. Gerai pagalvojus, pati kvaila, kad nepasipriešinau Belai. Neturėjau eiti, o ypač su tokia suknele, kur man pasilenkus matosi visos grožybės.

-Jei gali, supjaustyk daržoves,-šyptelėjusi. Nusiplovusi rankas, paėmiau peilį pradėdama pjaustyti pomidorus. Mačiau akies krašteliu, kaip Zack pakyla nuo kėdės ir prieina prie kriauklės, kuri buvo šalia manęs. Stengiausi ignoruoti jį, apsimesti, kad man nerūpi, jog jis yra čia, bet galiausiai nesusivaldžiusi žvilgtelėjau į jį. Jis įsipylė į stiklinę vandens ir užsivertęs ją išgėrė. Mačiau, kaip smakrų link kaklo nubėga vandens lašiukai. Sukandau savo lupą ir nusukau žvilgsnį, pajautusi, kaip parausta žandai.

Baigusi pjaustytis pomidorus, pasiėmiau agurką. Žvilgtelėjau į Zack, kuris įkyriai stebėjo mano rankose laikomą daržovę, o jo lupų kampučiai vis pakildavo. Net nenoriu žinoti, ką jis įsivaizduoja.

Norėdama jį paerzinti, grubiai atpjoviau puse agurko. Tyliai sukrizenau, kai nuo jo veido dingo ta kvaila šypsena, o lupas paliko tylus burbtelėjimas.

-Zack, paimk lėkštes,-paprašė moteris.

-Atsiprašau, kad klausiu, bet kokie jūsų vardai? Norėčiau žinoti, ypač tada, kai padėjote man,-pažiūrėjau į ją.

-Anabele ir Henris Koper.

Tik dabar suvokiau, kad moters vardą jau žinojau iš po vakar dienos.

-Malonu susipažinti,-pažiūrėjau į ją ir į poną Koper, kuris sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį.

Mums baigus gaminti valgyti, atsisėdome prie stalo. Nedrąsiai paėmiau šakutę ir pažiūrėjau į lėkštę. Buvau velniškai alkaną, bet nedrįsau pirma pradėti valgyti.

-Ar jūs draugai?-prabilo jo senelis, rodydamas į mane ir į savo anūką.

-O taip. Mes geriausi draugai,-burbtelėjo Zack. Norėjau trinktelėti jam už nemandagų elgesį prie stalo, bet susivaldžiau.

-Pažįstami,-atsakiau.

-Zack labai daug kalbėdavo apie tave, ypač apie tavo straipsnius,-prasitarė ponia Anabele. Pažiūrėjau į jį laukdama paaiškinimo, bet jis tik susiraukęs stebėjo savo močiute.-Tik nereikia to Koper žvilgsnio.

-Dar pasakyk jai, kada nustojau šikti į pampersus,-pavartė akis. Nusišypsojau, kai ji žaismingai trinktelėjo jam į petį, o jis pavėlė jos žilus plaukus. Mano seneliai, iš mamos pusės, būtu vožtelėje man su kokių laikraščių per galvą, už tokius žodžius prie stalo.

Baigus valgyt, padėjau suplauti jo močiutei lėkštes. Per tą laiką ji spėjo papasakoti, kad Zack vaikystėje norėjo būti veterinarų, erzindavo savo brolį su tarakonais, bei įmesdavo jam juos į lovą.

-Jis buvo tikras parazitas. Tekdavo prieš guldant Jack į lovą, pirmiausiai ją patikrinti, bet ir tai sugebėdavo jų pritempti mums nematant,-juokėsi. Buvo juokinga klausytis apie Zack vaikystę. Pasirodo jis ir pirmiau buvo tikras velnias.-Manau tu jam patinki. Blizgina akytėmis, nors apsimeta rimtu.

Nieko neatsakiau, nes buvau susigėdusi, o ir jos vyras įėjo į virtuvę. Džiaugiausi, kad nereikėjo daugiau tęsti šios temos.

Baigus plauti indus, nusivaliau rankas ir kiek pasimuisčiau. Pasakiusi, kad einu persirengti, išėjau iš virtuves, pradėdama lipti laiptais į antrą aukštą. Žinojau, kad ten yra Zack, bet tikiuosi jis nieko nesakys, o tuo labiau nebus piktas.

Įėjusi į kambarį, pamačiau jį stovint prie lovos, ant kurios buvo padėta suknelė. Nenorėjau jos dėtis, bet ir likti su jo rūbais negaliu.

-Ir su tokia suknele tu ėjai kažkur?-paklausė.

-Taip,-sumurmėjau prieidama prie jos.-Ir tai ne mano kaltė.

-Ar bent suvoki, kaip rizikavai? Jei jau dediesi tokią suknelę, tai bent turėk, kas parveža,-burbtelėjo. Susiraukusi atsisukau į jį ir sukryžiavau rankas.

-Kas manai esąs, kad galėtum man skaityti moralus?-sušnypščiau.

-Vyras, kurio rūbus tu dabar dėvi ir tas, kuris valdosi tavęs nepaauklėjęs,-suurzgė.

-Elgiesi, kaip mažvaikis,-dūriau pirštų jam į krūtinę,-Pats save išsiauklėk ir nesielk, kaip idiotas.

-Prikąsk savo liežuvį, kol nedaviau jam darbo,-sumurmėjo. Tik po kelių sekundžių mano smegenis suvirškino jo pasakytus žodžius. Įpykusi, pakėliau ranką ir trenkiau jam per veidą. Niekam neleisiu kalbėti su manimi, kaip su kekše.

-Kaip tu drįsti?-tyliai sucypiau. Jaučiausi be galo įsižeidusi, o jo pasipūtęs žvilgsnis mane skatino jam dar karta trenkti, tik šįkart iš kumščio.

-Anastasija,-piktai ištaręs mano vardą jis grubiai prisitraukė mane prie savo krūtinės ir uždėjo savo ranką man ant sprando.-Per daug drąsi tapai.

Naujaaaa! Sunkiai kažkaip rašėsi, bet tikiuosi patiks. Jei norite dalies rytoj, parašykite savo nuomonę ir paspauskite VOTE!