In darkness

4 Dalis

Įėjusi į kareivinės apsidairiau ar nėra koridoriuje žmonių. Nenoriu, kad mane kas pamatytu ir pasakytu tėčiui. Jis prisigalvotu nesąmonių ir sukeltu skandalą. Nors man jau dvidešimt dveji, kartais jis vis dar elgiasi su manim, kaip su vaiku. Ne karta esu jam sakius, kad aš nebe maža mergaitė, kuria jis turi saugoti nuo pavojų, bet jis tik numodavo ranka ir vėl tapati darydavo.

Nusileidusi į rūsį nepamačiau Zack, kas mane be galo pralinksmino. Peržvelgiau akimis kambarį pamatydama savo megztinį padėta ant fotelio kampe. Priėjusi prie jo, paėmiau jį į rankas ir apsisukusi ruošiausi eiti, bet mano veidas skaudžiai susidūrė su kažkieno krūtine.

-Auč,-suinkščiau pakeldama akis į tą akmens gabalą. Priešais mane stovėjo Koper su rimta veido išraiška.

-Negaliu patikėti, kad atsitrenkus į mane tu sugebėjai užsigauti,-burbtelėjo.

-Negaliu patikėti, kad toks kaip tu išvis egzistuoja,-sumurmėjau apeidama jį.

-Juk perspėjau tave, turėtum valdyti savo aštrų liežuvį,-pagavo man už rankos ir grubiai atsuko į save.

-Netampyk manęs,-bandžiau ištraukti savo ranką, bet jis tik dar labiau ją suspaudė. Pripažinsiu, buvau išsigandusi, jaučiau menką skausmą rankoje, bet to neparodžiau. Tėtis mane auklėjo ne taip, aš nerodau savo silpnumo prieš kitus ir jis nėra išimtis.-Paleisk mane, antraip pranešiu tėvui apie tavo elgesį,-pagrasinau.

-Nepraneši. Būtum jau pirmiau jam viską išklojus.

-Nebūk toks įsitikinęs, kad to nepadarysiu dabar,-vėl bandžiau ištraukti savo ranką, bet tai buvo beprasmiška.

-Aš žinau, kad tu nepasakysi,-menkai šyptelėjo.

-Iš kur žinai?-burbtelėjau. Jis truktelėjo mane arčiau savęs ir pasilenkęs prie ausies sušnabždėjo:

-Nes esi smalsi.

Pasimetusi atsitraukiau nuo jo ir šįkart jis mane paleido. Koks smalsumas? Jis dar karta įsmeigė į mane savo tamsias akis ir apsisukęs išėjo iš kambario. Norėjau jo paklausti apie ką jis čia kalba, bet sulaikiau save ir likau stovėti rūsyje. Turiu nustoti kalbėtis su juo, grįžti į senąją būseną, nes kažkas, net nenumanau kas, verčia mane drebėti prie jo. Žinau, kad jei dar karta jį įžeisiu ar paerzinsiu, nutiks tai ko nesu patyrusi. O kas keisčiausia aš noriu sužinoti, kas tai.

Pabudusi iš transo būsenos, pasiėmiau savo megztinį ir išėjau iš rūsio. Net neapsižvalgiusi išbėgau iš kareivinių ir patraukiau savo namų link.

Tik įėjusi į namus išgirdau nepažįstamus balsus iš svetainės. Sutrikusi nusiaviau batus ir patraukiau pažiūrėti kas ten. Kambaryje sėdėjo mano tėtis ir dar du vyrai- vienas jaunas, maždaug mano metų, o kitas panašaus amžiaus, kaip mano tėvas.

-Anastasija, tai majoras Mark Blackwell ir jo sūnus Deividas,-tėtis nusišypsojo pamatęs mane.

-Malonu susipažinti,-paspaudžiau jiems rankas. Jaučiausi nejaukiai prie jaunesnio, nes vos man tik įėjusi į svetainė jis neatitraukė nuo manęs akių. Galbūt esu išsitepusi?

-Kaip tik kalbėjome apie tave ir tavo nuomonę apie kariuomenę,-šyptelėjo ponas Blackwell.-Turi išskirtinį protą, mastai kitaip nei tavo aplinkiniai. Nors pripažinsiu keista, ypač tada kai esi generolo duktė, bet tuo pačiu ir pavydėtina.

-Keista tai girdėti iš žmogaus, kuris užsidirba duonai, būdamas kareiviu,-kiek pasimetus atsakiau. Džiugu, kai kažkam iš tėčio bendradarbių mano nuomonė nėra kvaila ir vaikiška. Galbūt pasaulyje dar yra mąstančių žmonių.

-Mes visi žinome, kad karas yra blogas dalykas, bet prireikus turime daryti, tai kas geriausia tavo tautai.

Nieko daugiau nebesakiau, turbūt todėl, kad esu per daug pavargus diskusijoms, o ir tas jo sūnus vis dar keistai mane stebi.

-Eisiu jau miegoti, rytoj anksti į darbą,-apsimestinai nusižiovavus priėjau prie tėčio. Pakštelėjusi jam į žandą palinkėjau visiems labos nakties ir užlipau laiptais aukštyn. Nuėjusi į savo kambarį kritau į lovą ir atsidusau. Šiandien per daug įvykių, noriu dabar tik gulėti lovoje.

Įjungusi stalinę lempą sutrikau pamačiusi atidaryta savo apatinių stalčių. Galiu prisiekti, kad jis buvo uždarytas. Pakilusi iš lovos, priėjau prie komodos ir prieš uždarant atkreipiau dėmesio, kad nėra mano raudonų apatinių. Juos man padovanojo Bela per dvidešimt pirmąjį gimtadienį, buvau užsidėjusi tik karta ir puikiai prisimenu, kad šiandien nukabinusi nuo džiovyklos įdėjau į stalčių. Prasikuitusi pro stalčių nuėjau į vonią patikrinti ar netyčia nepalikau jų skalbimo krepšyje. Neradusi jų grįžau į kambarį ir apsidairiau. Nesergu paranoja, bet kažkodėl turiu įtariamąjį, kuris dabar sėdį mano svetainėje. Tai paaiškintu, kodėl jis taip stebėjo mane.