In darkness

32 Dalis

Iš tikro nesitikėjau, kad po mūsų barnio, ar kaip čia jį pavadinti, jis man dar padės. Jau net pasiskambinau moteriai, kuri nuomotu man butą, nors pokalbis su ją buvo itin nemalonus.

-Girdit mane?-grįžau iš savo minčių, kai vėl pasigirdo vaikino balsas.

-Taip... Tiesiog,-mykiau nežinodama ką pasakyti. Aš vis dar pasimetusi ir galbūt net pamaloninta, kad pats Koper perlipo savo principus.

-Galbūt norėtumėte susitikti ir pakalbėti apie tai realybėje? Iš balso sprendžiu, kad nesitikėjote, kad mano brolis jums padės,-nusijuokė. Tu net nenumanai...

-Taip, žinoma. Rytoj man laisva diena, jums tinka?-paklausiau.

-Kelinta valanda?

-Dvylikta? "Vilo" kavinėje?

-Gerai. Tai tada iki rytojaus.

Atsisveikinusi, padėjau ragelį ir atsidusau. Net negaliu apibūdinti savo dabartinės būsenos. Krūtinėje keistas jausmas, kuris primena man tą kartą, kai pirmą kartą pasibučiavau su Zack. Negaliu meluoti sau, kad nesu laiminga ir kad nenoriu jam paskambinti, bet žinau, kad tai būtu neteisinga. Negaliu vėl grįžti į tą užburtą ratą ir toliau vaidinti, kad viskas gerai, kai taip nėra. Jam nereikia santykių, o aš nenoriu būti kažkieno sekso įrankis. Tesiog... Mums ne pakeliui.

-Anastasija?-išgirdau viršininkės balsą. Pakėlusi akis, pažiūrėjau į moterį, kurį ką tik įėjo į kabinetą.

-Taip?

-Rytoj ir poryt visi gauna išeigines, norėčiau, kad spėtum sutvarkyti visus dokumentus šiandien,-sumurmėjo padėdama ant stalo krūvą aplankalų. Apstulbusi žiūrėjau į ją, bandydama suvirškinti jos pasakytus žodžius. Čia visos savaitės darbas ir ji man siūlo viska padaryti per šiandieną?

-Aš nespėsiu,-tyliai atsakiau.

-Man neįdomu. Gali sėdėti čia iki išnaktų. Jei nepadarysi, galėsi atsisveikinti su darbų,-suburbėjo ir nieko daugiau nesakiusi išėjo iš patalpos, palikdama mane viena su krūvą popierių. Atrodo pasibaigė gerosios dienos, kai ji nebūna pamišusi. Nežinau, kas jos pasipūtusioje galvelėje dedasi, bet aš tikrai nesugebėsiu to padaryti viena. Ką daro jos kitos sekretorės?

Atsidususi, jau norėjau imtis darbo, kai į kabinetą įėjo Bela nėšina raudonų maišelių. Susiraukusi pažiūrėjau į ją, jau ruošdamasi ginčui.

-Labas,-tyliai pasisveikino.

-Aš neturiu laiko,-burbtelėjau.

-Klausyk, žinau... Nors nežinau,-atsiduso prieidama prie stalo.-Nesu pati geriausia draugė. Iš vis negaliu tokia skaitytis. Neturėjau tave ten temptis, o paskui palikti. Kai pabudau ryte ir negalėjau su tavimi susiskambinti, labai išsigandau. Jau nekalbu apie tai, kad paskambinusi tavo mamai sužinojau, kad nesi namuose.

Nebandžiau jos pertraukti, nes mačiau, kad ji gailisi. Žinau, kad ji jaudinosi, nes grįžus namo buvau aprėkta savo tėvų, kol galiausiai jie prasitarė apie tai, kad ji skambino. Aišku, pasakiusi, kad esu nebe maža mergaitė ir, kad galiu nuspręsti pati kada grįšiu namo, gavau tik dar daugiau moralo.

-Pasidariau tikra savanaudė, taip?-paklausė.

-Šiek tiek,-sumurmėjau.

-Atsiprašau. Nenoriu tavęs prarasti, tu vienintelė mano draugė.

-Viskas gerai,-šyptelėjau.-Ką čia turi?-parodžiau į maišelį.

-Tikėjausi, kad man neatleisi, tai nupirkau tau karamelinį pyragą,-nusijuokė ir ištraukusi jį iš maišelio, padėjo ant stalo.

-Norėjai mane papirkti kalorijomis?-prunkštelėjau.

-Turėjau daug variantų,-sukikeno.-Draugės?

-Kas belieka su tavimi, kai nupirkai tokį skanų dalyką,-atsidusau.

-Ar ta ragana davė tau tiek daug darbo?-paklausė pamatydama aplankalus. Tik linktelėjau, nes tikrai neturėjau ką pasakyti. Man šakes.-Užjaučiu.

-Ačiū,-tyliai burbtelėjau.

Jau buvo netoli dvylikos, o aš vis dar buvau darbe. Pranešiau tėvams, kad grįšiu vėlai, kas aišku privertė juos pasipiktinti mano viršininke. Aš ir pati neskraidau iš džiaugsmo, nors šiek tiek ir yra lengviau, kai liko tik vienas aplankalas. Paėmusi jį į rankas, greitai praverčiau, žiūrėdama ar yra privelta kokių nesąmonių. Man iš tikro net nebuvo jau svarbu, norėjau tik grįžti namo ir kristi į šiltą lovą.

Nunešusi viską į viršininkės kabinetą, apsivilkau savo striukę ir patraukiau link lifto. Atsivėrus lifto duris, įėjau pro jas ir paspaudžiau pirma aukštą. Tik pakėlusi akis pamačiau, kad koridoriaus gale stovi žmogus, kuris sprendžiant iš galvos judinimo, žiūri į mane. Nurijau seiles ir greitai spaudinėjau lifto mygtukus, kai jis pradėjo artintis prie manęs. Tai tas pats asmuo, kuris mane persekiojo iš klubo, atpažįstu megztinį.

-Po velniais, užsidaryk,-sucypiau, smarkiai trenkdama į pirmo aukšto mygtuką. Jam būnant visai netoli, lifto duris užsidarė taip mane nuramindamos. Užmerkiau akis atsiremdama į sieną, bet greitai pašokau, kai liftas staigia sustojo, sukeldamas girgždantį garsą. Mano širdis, kaip pašėlusi pradėjo plakti šviesoms pradėjus mirksėti. Suskambus telefonui, gretai jį išsitraukiau pamatydama nežinoma numerį. Drebančiomis rankomis, paspaudžiau ant žalio mygtuko ir pridėjau prie ausies.

-Juk nemanei, kad pabėgsi?

Na va, poilsis dingo, kaip ir ramios dalis. Grįžtam prie veiksmo :D Tikiuosi dalis patiko, nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti!