In darkness

49 Dalis

ANASTASIJA

Trys dienos, kaip esu pabudusi iš savaitės laiko trukusios komos. Vis dar jaučiuosi mieguista, bet bijau miegoti, nes vos užmerkiu akis matau jų veidus. Vos pasveiksiu man reiks vykti į nuovadą, o galu galiausiai prasidės teismas. Noriu, kad viskas kuo greičiau baigtus, bet žinau, kad tam galo nėra.

-Labas rytas,-išgirdau daktaro balsą. Pakėliau į jį akys ir maloniai nusišypsojau.-Kaip jaučiamės? Vis dar sukasi galva?

-Jau jaučiuosi geriau,-melagingai sušnabždėjau. Nenoriu meluoti, bet čia būti-tikra kankynė. Noriu namo, kur galėsiu pasislėpti nuo viso pasaulio.

-Juk suprantate, kad jei ir meluosite, aš jūsų nepaleisiu,-nusijuokė. Nieko nebesakiau, tik nuraudusi nuleidau galvą.-Geriau patikrinkime, kaip gyja tavo koją.

Palinksėjusi nusiklojau kojas ir stebėjau, kaip jis atsargiai nuo jų nuima bintą. Vis dar matėsi žaizdos, bet bent tiek džiugu, kad jos apgijusios.

-Užtepsiu gydomąjį kremą. Jis šiek tiek griauš,-šyptelėjo.

-Gerai, ačiū.

-Nedėkok, toks mano darbas,-mirktelėjo. Tyliai nusijuokiau, bet nieko neatsakiau. Pastaruoju metų mažai kalbu, dažniausiai palinksiu galvą arba išleidžiu kokį garsą. Ligoninėje yra psichologė, kuri dažnai apsilanko, bei padeda man. Pirmiau nenorėjau, kad ji čia eitu ir šnekėtu kažkokias nesąmonės, bet galiausiai supratau, kad ta moteris iš tikro man padeda.-Štai,-nuvijau visas mintis išgirdusi daktaro balsą. Pažiūrėjau į savo kojas, kurios buvo vėl apibintuotos. Tik dabar pradėjau jausti nemalonų dilgčiojimą ties kulkšnimis, kurį turbūt sukėlė daktaro užteptas kremas.-Dabar pailsėk, jei norėsi į tualetą, pati neik.

-Gerai,-palinksėjau. Jam išėjus, patogiau įsitaisiau ir užmerkiau akis. Mintyse iškart iškilo Zack atvaizdas. Paskutinį kartą jį mačiau prieš netenkant sąmonės. Nedrįsau paklausti ar jis buvo atėjęs į ligoninę, bet kažkur gyliai širdyje tikiuosi. Jei ne jis, aš būčiau vis dar ten. Noriu jam padėkoti, o tiksliau, noriu jį pamatyti ir stipriai apkabinti. Turiu dar karta jo atsiprašyti.

-Labas,-krūptelėjau, kai išgirdau mamos balsą. Sunkiai pramerkiau akis, pamatydama ją prie durų. Vienoje rankoje jį laikė narcizų puokštę, o kitoje-baltą pirkinių maišą.

-Labas. Kažką man nupirkai?-paklausiau. Ji tik nusijuokė ir priėjo prie lovos.

-Nupirkau normalaus maisto. Nors daktaras ir sakė, kad geriau nepirkti, bet mes visi žinome, koks maistas būna ligoninėse.

-Nėra jis čia toks blogas, bet vistiek-ačiū,-truktelėjau pečiais. Jai padėjus maišą ant lovos, pradėjau traukti visas prekes.-Mama?

-Taip?

-Ar Zack buvo čia atėjęs?-paklausiau. Ji atsidususi pakėlė akis ir silpnai šyptelėjo.

-Žinojau, kad paklausi to,-sumurmėjo.-Norėjau tau pasakyti iš karto, bet tėvas liepė palaukti, kol atgausi jėgas.

-Kas nutiko?-susiraukiau.

-Jis rytoj išvyksta į Iraką. Dabar jam pratybos.

-Į Iraką?-sutrikau.-Bet juk jie turėjo išvykti tik kitą mėnesį.

-Planai pasikeitė. Tavo tėtis nesako man priežasties, kodėl misiją atkelta taip arti.

-Man reikia jį pamatyti, mama. Aš vis dar tinkamai jo neatsiprašiau,-sumurmėjau. Tikėjausi, kad grįžus iš ligoninės dar turėsiu laiko atpirkti savo klaidą, bet dabar...Jo nėra. Dalykas, kurio labiausiai bijojau jau tuoj įvyks ir aš nieko negaliu padaryti. Nenoriu, kad mano tėtis ir Zack keliautu ten. Ne visi iš tos vietos grįžta.

-Aš pabandysiu jį rasti,-šyptelėjo ir paglostė mano žandą. Nors ir bandžiau valdytis, bet akyse susikaupė ašaros.-Mes turime būti stiprios.

-Žinau, bet aš bijau,-sušnabždėjau.

-Mūsų vyrai ne iš kelmo spirti,-bandė juokauti.

-Jis nėra mano,-pakėliau akis į ją. Jei būčiau sutikusi, galbūt būčiau galėjusi pakeisti jo pasaulį.

Žiūrėjau pro langą į žvaigždes, kurios šiandien atrodo spindį ryškiau. Jau pirma nakties, bet aš visiškai nenoriu miego. Mintyse keistos ir bauginančios mintis, o viduje vis didėjantis nerimas. Galiu netekti dvejų man svarbių žmonių.

-Turėtum miegoti,-krūptelėjau ir greitai atsisukau į durų pusę išgirsdama pažįstamą balsą.

-Zack,-ištariau jo vardą. Nors gerai nemačiau jo, bet galiu drąsiai teigti, kad jo veide yra menka šypsena,-Tu atėjai.

-Visada ateinu,-sumurmėjo, prieidamas prie manęs. Atsisėdau pakeldama į jį akis. Blankioje šviesoje galėjau matyti jo veido kontūrus ir tas tamsias akys, kurios mane visada glumina.

-Visada?

-Visada.

Patraukiau kojas, leisdama jam atsisėsti. Sudrebėjau, kai jis paėmė mano ranka ir švelniai nykščių ją paglostė. Jau senai nejaučiu jo švelnumo.

-Kodėl jūs turite išvykti taip greitai?-paklausiau.

-Tai nesvarbu.

-Svarbu,-sumurmėjau.-Aš bijau.

-Aš grįšiu,-nusijuokė.-Stengsiuosi grįžti.

-Tavo žodžiai manęs nenuramina.

-Ar tu lauksi manęs?-paklausė. Sutrikusi pažiūrėjau į jį, stengdamasi suprasti jo klausimą.

-Tu pats sakei, kad mums nieko neišeis. Tau nereikia santykių, o man reikia,-sušnabždėjau.

-Aš galvojau apie tai,-pažiūrėjo į mane. Mačiau, kad jam sunku apie tai kalbėti, todėl drąsinančiai paglosčiau jo ranką. Noriu išgirsti jį.-Nesvarbu,-sumurmėjo.-Ilsėkis, man laikas eiti.

-Palauk,-sustabdžiau jį.-Aš lauksiu,-suėmiau jo veidą ir švelniai jį pabučiavau.

Šiek tiek aptryniau dalį, nes norėjau padaryti kai ką siaubingo :D Beeet kadangi vėl susapnavau kai ką, todėl kursiu toliau :D O be to, laukiu jūsų komentarų ir VOTE, juk taip senai čia buvau :D