In darkness

Epilogas

ANASTASIJA

Šiandien ta diena, kai grįžta tėtis su savo komanda. Neklausinėjau per daugiausiai, nes buvau per laiminga, jog viskas baigėsi. Papuošiau namus, net padariau plakatą, nes norėjau tinkamai jį pasitikti. Jei žinočiau kur gyvena Zack, jam irgi tą patį padaryčiau, bet deja jo brolis man to neatskleidė. Kaip bebūtu keista aš vis dar pervedu jam pinigus už nuoma, nors jis ir sakė, kad to nereikia. Negyvenu ten, nes vis dar turiu baimė tam, bet nenoriu naudotis jo gerumu. Aš ten žadu gyventi...Kažkada.

-Mama mes jau turime eiti!-surėkiau stovėdama svetainėje. Nesipuošiau per daugiausiai, bet šiek tiek pagarbanojau savo plaukus.

-Ateinu, ateinu,-girdėjau jos juoką. Pamačiusi mama lipant laiptais, išsišiepiau pamačiusi, kad ji tikrai nepasirinko kuklaus įvaizdžio.

-Atrodai gražiai,-pagyriau ją.

-Nemačiau tavo tėčio puse metu, tad turiu būti graži,-mirktelėjo. Pradėjau juoktis vien pagalvojusi, kad mama nori būti seksuali mano tėčiui. Nors tai visiškai normalu, bet vistiek juokinga.-Gerai, šmaikštuolė, judam.

Išlipusi iš automobilio, pažiūrėjau į kareivines. Mintyse iškilo visi tie atsiminimai su Zack, kurie pamokė mane, jog nors ir turi stiprius įsitikinimus, tavo jausmai yra daug stipresni.

-Ar bandei susisiekti su Zack?-paklausė mama.

-Ne. Jo telefono numeris neegzistuoja,-atsidusau. Net neįsivaizduoju, kodėl jis nebenaudoja savo seno numerio, bet tikiuosi, tai ne dėl to, kad jis žada manęs vėl vengti.

-Na šiandien jį vėl pamatysi. Nors ir keista, kad vyras, kuriam tu simpatizuoji yra kareivis, bet visgi dėl tavęs džiaugiuosi,-šyptelėjo. Nieko jai neatsakiau tik pradėjau eiti prie minios žmonių, kurie laukė kareivių. Mačiau, kad atvažiuoja keli kareiviški visureigiai. Greitai atsistojau prie minios ir su jauduliu laukiau kol jie išlips ir galėsiu apkabinti savo du herojus. Iš dalies herojai. Turėčiau susitaikyti su jų gyvenimo pasirinkimu, bet negaliu atsisakyti savo principų.

Visureigiams sustojus, pradėjau tampyti savo rankoves iš jaudulio. Visi pradėjo ploti, kai pradėjo vienas po kito lipti kareiviai. Išlipus tėčiui, pradėjau dairytis Zack, bet jo niekur nemačiau. Iš visureigių daugiau niekas nebelipo ir tada mano mintis pasiekė suvokimas, kad jo čia nėra.

-Štai ir mano merginos,-išgirdau tėčio balsą. Jis pirma apkabino mama, o paskui mane. Šis apkabinimas buvo kažkoks kitoks. Tai lyg apgailestavimas.

-Kiek mažai grįžo,-sušnabždėjau jam į krūtinę. Neklausiau, kur yra Zack, nes pati supratau, jog jo čia nėra.

Praėjusios kelioms dienoms po tėčio sugrįžimo, ruošiausi pokyliui, kuriame bus pagerbiami žuvusieji. Nenoriu ten eiti, nes suprantu, kad turėsiu sakyti kalba, o aš jai nesu pasiruošusi. Vis dar nesuvokiu, kad tarp jų yra ir Zack vardas.

-Dukra, jumis nuveš Deividas, aš trumpam turiu išvažiuoti,-išgirdau tėčio balsą, kuris skubėdamas rišosi kaklaraištį.

-Deividas čia?-sutrikau prieidama prie jo ir padėdama jam su kaklaraiščiu.

-Taip, bei ačiū,-pakštelėjo man į žandą. Nespėjau daugiau nieko paklausti, nes jis kaip viesulas išlėkė iš namų. Spėju, kad problemos yra su žuvusiųjų šeimomis. Jos nori, kad būtu pargabenti jų kūnai, nors ir kiek kartu tėtis bandė paaiškinti, kad tai neįmanoma. Iš kai kurių nieko neliko. Suprantu jų skausmą, bet pyktis nieko nepakeis.

-Gražiai atrodai,-krūptelėjau, kai pasigirdo pažįstamas balsas.

-Deividai,-uždėjau ranką ant krūtinės ir atsidusau,-vos neįvarei man infarkto.

-Atsiprašau,-nusijuokė.-Turiu tau kai ką parodyti,-šyptelėjo ir ištiesė ranką. Sutrikusiu paėmiau jo ranką, nors ir nelabai norėjau. Mums pradėjus eiti, buvau nustebusi, kai jis mane nuvedė į vidinį kiemą.

-Ką mes čia veikiame?-susiraukiau. Pajautusi kažkieno ranką ant savo peties, greitai atsisukau pamatydama žmogų, kurio mažiausiai tikėjausi.

-Bela,-išsišiepiau ir stipriai ją apsikabinau.-Kur buvai dingusi? Bandžiau su tavimi susisiekti daugybe kartu.

-Ilga istorija, kada nors papasakosiu,-šyptelėjo.-O dabar einam, pabaigsim tave puošti, tam tragiškam pokyliui.

Įėjusi į pastatą, kuriame vyks pokylis, apsidairiau. Pamenu, kai čia buvau ir kaip Zack budėjo. Pamenu jo prisilietimus ir visus tuos žodžius. Norėčiau, kad dabar nereikėtu su juo atsisveikinti. Aš dar tiek daug jam nepasakiau.

Pajautusi, kad jau tuoj verksiu, greitai sumirksėjau ir akimis peržvelgiau minią rasdama mama. Priėjusi prie jos, įsikabinau į jos parankę ir dirbtinai jai nusišypsojau, kad jis nesuprastu, jog man sunku. Tėčio vis dar nematau, bet tikiuosi, kad jis neturi per daug problemų.

Po kelių minučių ant pakylos užlipo viena man dar nežinoma mergina, kuri pasakė per daug paruoštą ir dirbtinę kalbą. Ji taipogi pajungė skaidrės pradėdama rodyti žuvusiųjų nuotraukas, bei sakyti kiekvieno nuopelnus. Greitai išėjau į vidinį kiemą, nebelaukdama Zack vardo, nes jaučiau, kad tuoj apsiverksiu. Priėjusi prie fontano, atsirėmiau ir gyliai įkvėpiau. Aš galiu su tuo susitvarkyti, aš galiu.

-Žinojau, kad tave čia rasiu, lepūnėle.

-Zack?-greitai atsisukau pamatydama jį stovinti vos per kelis metrus nuo manęs. Jis buvo apsirengęs juodą kostiumą ir rankoje laikė saulėgrąža.

-Žinojau, kad jas mėgsti, todėl nupirkau.

-Bet...-daugiau nieko nebegalėjau ištarti, todėl greitai priėjusi puoliau jam į glėbį ir stipriai apsikabinau.

-Auch,-suinkštė.

-Tu sužeistas?-paklausiau apžiūrėdama jį. Jis tik pavartė akis nieko neatsakydamas.-Tai dėl tavęs tėtis išlėkė.

-Atleisk, kad pavėlavau,-sušnabždėjo pabučiuodamas mane.

The End

Be proto buvo sunku rašyti paskutinę dalį, nes be proto ją mylėjau. Ar galite patikėti, kad susapnavusi (įžanga, prologas...whatever), sugalvojau ją parašyti? Visgi tai mano mylimiausias darbas.

Tikiuosi patiko jums paskutinė dalis, bei laukiu jūsų nuomonių apie pačią istorija ar jos pabaigą. Myliu, bučiuoju ir jau rytoj (tiksliau šiandien, nes dabar jau po dvylikos (Vokietijos laiku)) susitiksime naujoje istorijoje!