In darkness

38 Dalis

Praėjo trys dienos, kai Zack suimtas. Man neleidžiama eiti į darbą, nes pagal agentą, turiu pasisaugoti. Jis mano, kad tai gali būti kažkas kitas ir aš noriu tuo tikėti, bet visi tie sutapimai... Gąsdina mane. Kasdien galvoju apie tai ką padariau, bijau, kad galiu būti neteisi. Jei visgi taip nutiktu, aš bučiau ta kuri sugriovė jam gyvenimą. Nenoriu ją būti, bet ir nenoriu, kad vis dėl to Zack būtu kaltas.

-Atvažiavome,-prabilo mama. Šyptelėjau jai ir atsisegus saugos diržą išlipau iš automobilio. Tėtis mūsų jau turėtu laukti nuovadoje, nors ir prašiau jo nevykti.-Brangute, turėtum nustoti save kaltinti.

Nieko jai neatsakiau, nes bijojau, kad galiu pravirkti. Pastaruoju metu pasidariau ypač jautri. Aišku nereikėtu tikėtis iš manęs kitokios reakcijos. Per kelias savaites aš patyriau siaubingus dalykus, bet visgi tarp jų yra ir gerų.

Mums įėjus į nuovadą, mus pasitiko Krisas ir mano tėvas, kuris pastaruoju metų daug laiko praleidžia padedant policijai tirti šią bylą. Nors ir stengėmės viską palikti paslaptyje, bet žurnalistų nieko nepaslėpsi. Visa miesto spauda rašo apie Zack Koper ir tai, kad jis mane užpuolė.

-Kaip ir sakiau, suplanavau tavo ir jo susitikimą. Galbūt jis tau atvers visas kortas,-sumurmėjo Krisas.

-Nenorėčiau, kad ji ten eitu viena. Jis gali ją vėl užpulti,-suburbėjo tėtis.

-Tai ne tau spręsti,-pažiūrėjau į jį ir kartu su agentu patraukiau link kambaro, kuriame mūsų laukia Zack. Nenoriu ten eiti, bijau pažiūrėti jam į akis.

-Jei nerasime rimtų įrodymų, turėsime paleisti jį,-sustojęs prie durų, tarė jis.

-Žinau,-atsidusau. Norėčiau, kad jų nerastu. Jau geriau liksiu neteisi, nei žinosiu, kad jis pūvą kalėjime būdamas nekaltas.

-Anastasija, turi suprasti, kad viskas per daug įtartina. Jis turi alibi. Tuo momentu jis budėjo. Jį matė gal trys kareiviai.

-Bet...

-Tiesiog stenkis jo nesupykdyti. Mums reikia žinoti, tai ką žino jis,-paprašė.

-Nesupykdyti?-susiraukiau. Kaip suprasti tai? Ne jau jis gali pulti mane?

-Pas jį keistas charakteris,-truktelėjo pečiais, atrakindamas duris ir įleisdamas mane. Neryžtingai įėjau į patalpą, kurį buvo pilkomis sienomis ir praktiškai tuščia- tik vienas stalas, prie kurio sėdėjo Zack. Vienoje iš sienų buvo didelis veidrodis, už kurio yra keli agentai, tarp jų ir Krisas. Šįkart jis neleido tėvams stebėti visko, kas mane kiek ramina. Nenoriu, kad tėtis girdėtu mano ir jo pokalbį.

-Negaliu patikėti, kas jis tau leido ateiti čia vienai,-sumurmėjo, pakeldamas galvą. Lėtai priėjau prie stalo ir atsisėdau priešais jį.

-Jis mano, kad tu man viską pasakysi,-tyliai tariau.

-Įdomų, ką aš galėčiau pasakyti,-pavartė akys.-Tam idiotui nesuprantamas dalykas, kad turiu alibi ir aš negalėjau tavęs užpulti.

-Ir jis taip mano.

-O tu kaip manai?-paklausė.-Vis dar galvoji, kad aš galėjau tave užpulti ir taip sumušti?-burbtelėjo. Nuleidau galvą, pradėdama žaisti savo pirštais. Viskas taip komplikuota. Nežinau ką turėčiau jam atsakyti. Bijau, kad suklydau, taip pasmerkdama jį.-Atsakyk, nežaidus savo tais pirštais.

-Ką aš turėčiau atsakyti?-pakėliau į jį akis.-Tas pats ūgis, sudėjimas, akis ir megztinis. Kaip tu būtum pasielgęs?

-Aš klausiu, ką dabar galvoji, o ne ta karta, kai išvadinus mane pabaisa, paskambinai policijai.

-Aš nežinau. Noriu tikėti, kad tu nekaltas, bet tiesiog bijau.

-Bijai, ko? Aš negalėjau tavęs užpulti, budėjau kartu su keliais kareiviais,-suurzgė.-O be to, kad ir koks aš esu, tavęs taip nesudaužyčiau. Moteris, man ne bokso kriaušė.

-Aš ži...

-Ne, tu nežinai. Tas žmogus, nori, kad manytum, jog čia aš.

-Kam jam taip elgtis?

-Galbūt, kad liktum be apsaugos. Pati matei žinutę, kuria jis tau parašė. Jis nenorėjo, kad būčiau prie tavęs,-ji atkišo lapą, kurioje buvo žinutės kopiją.

-Iš kur gavai?-paklausiau. Nemaniau, kad jam duoda tokius įkalčius.

-Nugvelbiau nuo agento,-truktelėjo pečiais. Vos stengiausi suvaldyti šypseną, kuri veržėsi išlįsti. Tai Zack, kuriuo aš pasitikėjau, tas, kuris sugebėjo mane sužavėti, nors ir nėra vienas iš draugiškiausių žmonių.

-Aš nežinau...

-Tiesiog pradėk naudoti savo galvą,-pavartė akis atsilošdamas kėdėje.-Aš nežadu supūti kalėjime, už tai ko nepadariau.

Nieko jam daugiau nesakiau, kai į kambarį įėjo Krisas. Ji pažiūrėjo į mus abu ir parodė man, kad laikas eiti. Pakilusi nuo kėdės, dar karta pažiūrėjau į Zack prieš palikdama kabinetą. Agentui uždarius duris, žvilgtelėjau į jį.

-Kai ką sugalvojau,-prabilo.

Naujaaaaa! Vis dar daugybę klausimų ir mažai atsakymų, bet pažadu greitai viskas išaiškės. Daugmaž :D

Tikiuosi dalis patiko. Nepamirškite paspausti VOTE ir parašyti nuomonę! Galbūt vėliau dar parašysiu kitą dalį!

MYLIU <33