In darkness

39 Dalis

-Ar galėčiau sužinoti ką?-paklausiau.

-Turbūt, nors manau, kad tau tai nepatiks. Jau nekalbu apie Zack,-sumurmėjo. Kartu su tėvais nusekiau jį į jo kabinetą, kuris buvo gana per didelis, kaip vienam žmogui. Ant sienos kabėjo padėkos ir apdovanojimai, o stalas, kuris buvo prie stiklinės sienos, buvo nukrautas popieriais.-Kadangi jis turi alibi, mums reikią jį paleisti. Žinoma, svarstymas, kad jis galimai turi bendrininką nėra atmestas, bet, kaip ir sakiau, didesnių įrodymų mes neturime.

-Tai ką jūs žadate daryti?-paklausė mano tėtis.-Negalite jo paleisti, jis vos nepražudė mano dukters,-suurzgė.

-Mes net nežinoma, ar čia jis,-sumurmėjau. Kas kart, kai tai ištariu, mane nupurto kaltės jausmas.

-Tu jį atpažinai, daugiau įrodymų nereikia.

-Aš supanikavau, o ne atpažinau,-piktai pažiūrėjau į jį.-Jei jis bus nekaltas, tu privalėsi elgtis su juo, kaip ir pirmiau.

-Bet...-jis nepabaigė sakinio, tik atsiduso ir linktelėjo. Džiaugiuosi, kad jis nesiginčija, bet manau, tai yra mamos nuopelnai. Ji minėjo, kad žada su juo pasikalbėti dėl to.

-Taigi, kaip ir sakiau, turiu planą,-vėl prabilo Krisas.-Jei neklystu, tikrasis užpuolikas gali laukti to momento, kai Zack sės į kalėjimą. Tai reiškia, kai byla bus baigta. Todėl galvoju, paviešinti klaidingą informaciją.

-Atrodo gera mintis, bet nemanau, kad jis mane puls, kai aplinkui bus žmonių,-pažiūrėjo į jį.

-Ką tada siūlai?-paklausė mama.

-Pasakysiu, kai susisieksiu su vienų žmogumi.

-Turi kelias valandas, geriau paskubėk,-mirktelėjo agentas.

Įėjusi į kavinę, iš kart pamačiau Jack sėdintį toje pačioje vietoje, kaip ir praeitą kartą. Kalbėdamas telefonu jis nebuvo labai malonus ir visiškai jį suprantu. Per mane jo brolis sėdi areštinėje.

-Labas,-tyliai pasisveikinau prieidama prie jo. Jis tik linktelėjo ir toliau žiūrėjo į savo kavos puodėlį. Prisėdusi priešais jį, sunėriau savo pirštus bandydama sugalvoti, kaip pradėti pokalbį. Jis turbūt yra velniškai supykęs. Aš būčiau.

-Atrodo sakei, kad turi kai ką pasakyti,-burbtelėjo.

-Pirmiausiai, tai noriu atsiprašyti... Na žinai,-sušnabždėjau. Net negaliu normaliai pasakyti "atsiprašau", nes esu didelė bailė tokiose situacijose. Turėčiau šitoje vietoje padirbėti.

-Nori atsiprašyti dėl to, kad mano brolis per tave yra suimtas? O gal dėl to, kad nemastai?-pažiūrėjo į mane.

-Dėl abiejų,-atsidusau.-Tiesiog man reikia, kad vis dar leistum nuomotis tavo butą. Tai gali padėti Zack.

-Tu nori, kad aš vis dar tau leisčiau gyventi savo bute?-pakėlė antakį.-Kodėl turėčiau? Norėčiau sužinoti viso to priežastį.

-Aš tikiu, kad tai ne Zack ir labai gailiuosi, tai ką padariau, bet vis gi negaliu tau pasakyti priežasties,-sumurmėjau.-Tiesiog labai prašau, pasitikėk manimi.

-Aš tavęs net nepažįstu,-pavartė akis.

-Kaip ir aš tavęs, bet vistiek prašau leisti nuomotis tavo butą,-suraukiau antakius. Jis tik atsiduso ir pirštais perbraukė per savo plaukus.

-Einam, aprodysiu jį,-dirbtinai šyptelėjo ir pakilo nuo kėdės.-Judinkis,-praeidamas pro mane pavėlė mano plaukus. Bent jau elgiasi ne taip šaltai, kaip pirmiau.

Mums įėjus į būstą, mano akys užkliuvo už kelių dėžių, kurios buvo sukrautos prie durų.

-Batu nesiauk,-paliepė, kai jau ruošiausi atsirišti sportbačius. Kartu su juo pirmiausiai nuėjau į svetainę, kuri atrodė daug erdvesnė nei nuotraukoje. Labiausiai mane džiugino tai, kad yra įėjimas į balkoną.-Palikau čia kelis baldus, dovanoju juos, tai jei nori, gali ir išmesti.

-Bet jie atrodo, kaip nauji,-apžiūrėjau juos.

-Einam į kitus kambarius,-sumurmėjo ir nusivedė mane į kambarį, kuris pagal jį yra pagrindinis miegamasis.

Užtrukau ilgiau nei kelias valandas ir tai tik dėl to, kad Zack brolis negalėjo suvaldyti savo šikniaus pusės. Nors, ačiū dievui, pagaliau apžiūrėjau butą ir jis sutiko man jį nuomoti, bet tik su sąlygą, kad tai padės jo broliui. Tikiuosi, kad galėsiu ištesėti pažadą.

-Vėluoji,-sumurmėjo Krisas, kai įėjau į jo kabinetą. Atsisėdau priešais jį ir sukryžiavau rankas.

-Aš gyvensiu atskirai. Manau, tai padės užpuolikui greičiau pasirodyti,-šyptelėjau.

-Žinau, tai. Prisegiau blakę prie tavo megztinio,-pakėlė į mane akis. -Tarp kitko, gerai, kad jam nepasakei tikrosios priežasties.

Stebėjau, kaip jis pakylą nuo kėdės ir apėjęs stalą, atsiremia į jį. Jaučiausi, kiek nejaukiai, kai jis stovi taip arti manęs, todėl pakilusi, kiek atsitraukiau apsimesdama, kad mane domina jo trofėjai.

-Tu esi labai keista moteris,-prunkštelėjo. Atsisukau į jį, pamatydama, kad dabar jis daug arčiau manęs.

-Ką tu darai?-paklausiau, kai jis pasilenkė. Ką jis daro? Nenoriu, kad jis darytu, tai ką manau, jog jis žada daryti. Dieve... Bandau save įtikinti, kad jis pasilenkė tik dėl to, kad esu daug žemesnę, bet į galvą lendą kvailos mintis. Po Zack, kitaip ir neįmanomą.

-O ką tu manai?

Savaite laiko nerašiau istorijos, bet vėl grįžtu! Tikiuosi patiko nauja dalis ir jei norite gauti naują dar šiandien (turbūt naktį), spauskite VOTE bei parašykite nuomonę! :>