In darkness

37 Dalis

Sveikinu vaniliuke su gimtadieniu! Nerašysiu visų tų banalių sveikinimų, tenoriu palinkėti, kad visos svajonės, realios ar ne, išsipildytu!

-Negaliu patikėti,-papurčiau galvą. Bijojau ilgiau būti su juo viename kambaryje, todėl greitai išėjau. Aš pasitikėjau juo, o pasirodo žmogus, kuris manęs vos neužmušė yra jis.

-Anastasija,-girdėjau jo balsą sau už nugaros. Greitai nusileidau žemyn, čiupau namų telefoną ir įlindusi į sieninę spintą, užsirakinau. Nuslydusi siena ant žemės, bandžiau valytis ašaras, bet tai buvo beviltiška, nes jos ir toliau tekėjo.

-Aš skambinu policijai!-surėkiau ir drebančiomis rankomis surinkau numerį. Dar niekad jo taip nebijojau, kaip dabar.

-Tai ne aš,-padaužė į duris.-Neskubėk ir pakalbėkime.

-Ne tu?!-surėkiau su ašaromis. Išgirdusi moters balsą kitame laido gale, greitai pridėjau telefoną prie ausies.-Mano namuose užpuolikas, prašau padėkite,-sukukčiojau.-Merlom gatvė, dvidešimt aštuntas numeris,-padėjau telefoną ant žemės, nebesiklausydama ką sako ta moteris. Norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtus.

-Anastasija, prašau išklausyk manęs,-kalbėjo Zack ir bandė atidaryti duris.

-Tu pabaisa,-vos ištariau per kukčiojimą.-Aš pasitikėjau tavimi, leidau tau liesti mane, o tu ne tik, kad apsukai mano naivią galvelę, bet dar užpuolei, sumušei. Net nežinau, kaip tave daugiau apibūdinti. Turėjau iš karto suprasti, kad tai tu.

-Po velniais, čia ne aš!-surėkė jis, trenkdamas į duris. Krūptelėjusi, labiau prisispaudžiau prie sienos, apsikabindama savo pečius.-Atidaryk duris, Anastasija. Prašau.

Nieko jam neatsakiau, tik tyliai sukukčiojau. Išgirdusi policijos sirenas, nusiraminau, bet vis tiek likau tupėti tamsoje. Girdėjau, kaip Zack keikiasi, bet kiek suprantu iš garsų, nebando bėgti. Nors ir bandžiau įtikinti save, kad gerai darau, bet kažkas viduje vertė manyti kitaip. Norėčiau nejausti jam jokių jausmų, visgi turbūt esu tam per silpna.

Greitai pakilau nuo žemės, kai išgirdau policininkus. Atsirakinusi duris, spėjau pamatyti, kaip jie perverčia Zack ant žemės ir surakina jo rankas.

-Anastasija, čia ne aš!-rėkė jis, bei kiek bandė priešintis. Nustebau pamačius ir savo detektyvą, kuris priėjo prie manęs ir klausinėjo ar man viskas gerai. Negalėjau jam atsakyti, nes visas mano dėmesys buvo nukreiptas į Zack. Jį grubiai pakėlė nuo žemės ir laikydama už rankų, išvedė iš namo. Dar galėjau girdėti, kaip jis šaukia mane, bet bandžiau iš visų jėgų nepasiduoti tam.

-Iš kur žinai, kad tai būtent jis?-paklausė Krisas.-Maniau, kad tarp jūsų kažkas ten yra.

-Tai jis,-sušnabždėjau.

Nors ir nenorėjau, bet teko važiuoti į nuovadą, kur busiu apklausta ir parašysiu pareiškimą ant Zack. Buvau pikta, kai detektyvas paskambino mano tėvams ir jie taip pat čia atvažiavo. Stengiausi nežiūrėti į juos, kai jie sužinojo apie mane ir Zack. Žinau, kad tėtis yra dvigubai nusivylęs: jo geriausias kareivis pasirodo yra maniakas, o dukra, kurią jis taip saugoja, duodasi su tuo pačiu, pirmiau minėtų vyrų. Pasididžiuotina...

-Norėčiau, kad išeitumėte, turiu apklausti jūsų dukrą,-sumurmėjo Krisas. Nenorėjau likti su juo viena, bet neturėjau kito pasirinkimo. Tėvai paglostė mano pečius, švelniai šyptelėjo ir paliko patalpą.-Nesueina galai.

-Ta prasme?-žvilgtelėjau į jį.

-Mano žiniomis, nuotrauką, kur jus nuogi buvo daryti užpuoliko. Nežinau, kokiais būdais jis galėtu padaryti šitą veiksmą,-pažiūrėjo man į akis.-Nors bent dirbo ne vienas.

-Nori pasakyti, kad jis turi bendrininką?

-Taip. Žadu jį apklausti, jei nori gali stebėti jį,-pakilo nuo kėdės.

-Dabar?-sutrikau atsistodama.

-Kitais metais,-pavartė akis, atidarydamas akis. Nenorėjau dabar jo matyti, bet turiu sužinoti su kuo jis dirbo. Negaliu rizikuoti būti dar karta užpulta.

Išėjus mums iš patalpos, pamačiau savo tėvus sėdinčius ant suoliuko. Džiaugiausi, kad Krisas leido ir jiems kartu eiti, nes šiuo momentų, man reikia jų palaikymo.

Nuėjus mums į kitą kambarį, Krisas mus paliko, įeidamas pro kitas duris. Apsidairiusi pamačiau langą, per kurį matėsi kitas kambarys. Esu mačius, tai per filmus, bet pačiai dar niekada neteko čia pabuvoti.

Neužilgo į patalpą įvedė Zack ir atrakino jam rankas. Stebėjau, kaip jis ir Krisas atsisėda prie stalo. Pažiūrėjau į tėtį, kuris su įniršių į jį žiūrėjo. Net nenoriu sužinoti, ką jis apie jį mano. Turbūt jei galėtu, užmuštu savomis rankomis.

-Aš esu agentas Krisas Kalvetas, tyrių šią bylą,-prabilo. Pažiūrėjau į Zack, kuris atrodo žiūrėjo tiesiai į mane, nors ir žinau, kad ką jis ir mato, tai savo atvaizdą.

-Abejoju ar verta man prisistatinėti,-burbtelėjo jisai.

-Esi pagrindinis įtariamasis užpuolęs Anastasija Brever jos darbo vietoje.

-Tai ne aš. Kam man ją pulti?-suburbėjo.

-Tu man pasakyk.

-Aš suknistai gulėjau su ją vonioje, kai mumis nufotografavo. Nežinau, kokiais būdais aš galėjau, tai padaryti,-suurzgė. Kiek nuraudau išgirdusi tai, bei užsidengiau veidą plaukais, kad tėvai nematytu mano veido.

-Būtent dėl to turime įtarimą, kad dirbai ne vienas,-rimtai tarė Krisas.-Kas tavo bendrininkas?

Sukandau virpančią lupą, kai jis sarkastiškai nusijuokė ir pirštais perbraukė per plaukus juos kiek suveldamas. Norėčiau, kad tai būtu sapnas ir Zack nebūtu užpuolikas, bet tikrai žinau ką mačiau. Net dabar gerai pagalvojusi, viskas atitinka: ūgis, sudėjimas, galbūt net akys, nors nesu įsitikinus. Aš tokia pasimetusi.

-Anastasija, žinau, kad esi už to suknisto veidrodžio,-grįžau iš savo apmąstymų, kai išgirdau savo vardą.-Tu žinai, kad čia ne aš. Tas žmogus, kuris tave užpuolė, turbūt nori, kad manytum taip. Pasitikėk manimi!-surėkė jis, praradęs savitvardą. Nieko daugiau negirdėjau, tik mačiau, kaip Krisas įleido pareigūnus ir jie įėjo surakino Zack rankas. Stebėjau, kaip jis bandė muistytis ir vis šaukė mano vardą.

DISKUSIJOS toliau tęsiasi. Zack kaltas ar ne? Turite idėjų, kas taip galėtu elgtis? Ir kaip visada tikiuosi dalis jums patiko. Nepamirškite paspausti VOTE ir parašyti nuomonę!