In darkness

35 Dalis

Nu už mano gerumą, jūs mane turėtumėte išbučiuoti :D Atsidėkojimui užteks ir nuomonių ^^

-Anastasija.

Išgirdusi jo balsą sudrebėjau. Pripažinsiu, kad pasiilgau jo. Jis priversdavo mane jaustis gerai...Didžiąją laiko dalį.

-Zack,-prabilau. Keikiau save, kad nesugebėjau atsakyti tvirtu balsu.-Kodėl man skambini?

-Sužinojau apie užpuolimą. Norėjau paklausti ar tau viskas gerai,-sumurmėjo.

-Tu jaudiniesi dėl manęs?-paklausiau negalėdama suvaldyti šypsenos. Negaliu sustabdyti savo beviltiškos pusės, kuri yra pamišusi dėl jo. Norėčiau, kad jis būtu čia... su manimi.

-Žinai atsakymą. Neskambinčiau jei nerūpėtum,-atsiduso.-Aš galvojau apie tai ką sakei.

-Apie tą kartą, kai buvome pas tavo senelius?

-Taip, nenervink ir klausykis,-burbtelėjo.-Noriu pasakyti, kad tu teisi.

-Tik tai?-lėtai paklausiau. Kiek nuliūdau, kai jis tai pasakė. Tikėjausi, kad galbūt jis atsiprašys ir bandys pakeisti savo požiūrį.

-Anastasija, aš nesu tas vaikinas, kurio tų būtum verta, bet pripažįstu, kad buvimas su tavimi mane nemenkai privertė susimąstyti. Aš tiek daug laužau savo įsitikinimų, vien tik todėl, kad pabūčiau su tavimi. Nemeluosiu, norėjau parodyti savo tikrąjį veidą, bet... Kodėl aš apie tai iš vis kalbu.

-Kalbėk toliau,-paprašiau. Man patiko, kad jis yra toks atviras, niekada nesu jo tokio mačius ar girdėjus.-Prašau, Zack.

-Aš norėjau būti savimi, bet... Tempiau laiką, kad galėčiau nors kiek pasidžiaugti tavimi. Jei būčiau pradėjęs elgtis, kaip man įprastą, tu pabėgtum, kaip padarei sekmadienį,-sumurmėjo.-Aš mėgstu kontrolę.

-Kodėl?

-Kada tave paleidžia?-nukreipė temą.

-Nežinau, turbūt po kelių dienų,-atsidusau.

-Ateinu.

Nespėjau nieko daugiau jam pasakyti, kai jis padėjo ragelį. Jis ateina? Bet kaip jis praeis pro policininkus? Nemanau, kad jie jį įleis.

Saldžiai miegojau, kai pajutau švelnų prisilietimą prie veido. Išsigandusi, pramerkiau akis ir jau ruošiausi rėkti, bet ant mano burnos atsirado kažkieno delnas.

-Shh, čia aš,-išgirdau Zack balsą. Akims pripratus prie tamsos, galėjau pamatyti jo veidą. Jis apsiskutęs, nors pripažinsiu jis man ir su kelių dienų barzda gražus.-Tavo veidas.

-Viskas gerai,-sušnabždėjau.

-Ne, ne viskas. Jis tave sužeidė.

-Man viskas gerai,-šyptelėjau.-Kaip čia patekau?

-Mano brolis mane įleido,-atsisėdo šalia manęs.

-Kaip suprasti?

-Jis policininkas ir budi čia,-truktelėjo pečiais. Nieko nesakiau tik stebėjau jį. Jis pirmą kartą yra... Net nežinau, kaip apibūdinti šiandienos jo elgesį.-Kodėl taip žiūri?

-Kodėl tu čia? Ir nesakyk, kad dėl to, jog norėjai pažiūrėti, kaip aš.

-Bet tai tiesa,-pavartė akis.-Iš dalies.

-Atsakyk man,-sunkiai atsisėdau. Dabar geriau užuodžiau jo kvepalus, kurie kaip visada mane svaigina.

-Ar dabar naudosiesi savo būsena, kad išpeštum iš manęs visus atsakymus?-pakalė antakį. Palinksėjau, bandydama valdyti savo šypsena.-Esi vienintelė moteris, kurią noriu matyti besišypsančia.

-Ar yra priežastis, kodėl tu toks?-tyliai paklausiau.

-Mano darbas, veikla, turbūt ir pats aš,-pažiūrėjo man į akis.-Turėtum eiti toliau miegoti,-burbtelėjo. Atrodo jis gailisi, kad man šiek tiek atsivėrė. Aišku, norėčiau daugiau apie jį sužinoti, bet nebandysiu jo kamantinėti, nes turbūt tik dar labiau sunervinčiau.

Jam norint pakilti, griebiau jam už rankos ir prisitraukiau arčiau sujungdama mūsų lupas. Jaučiau, koks jis yra pasimetęs ir įsitempęs.

-Anastasija,-suurzgė patraukdamas mane nuo savęs.-Tarp mūsų nieko negali būti. Juk žinai tai.

-Žinau,-sušnabždėjau atsitraukdama. Pradėjau jausti, kaip kaupiasi ašaros akyse, nors ir bandžiau, tai sustabdyti. Kodėl aš visada susimaunu?

-Tu net neįsivaizduoju, koks aš blogas žmogus esu tau.

Kaip manote, ką reiškia tokie Zack žodžiai? Kaip ir sakiau parašome savo nuomonę!