In darkness

51 Dalis

Lemtinga diena, kurioje arba aš, arba mano priešas žus. Niekada nebijojau mirti, bet šįkart kažkas mane verčia jausti tą svetimą jausmą. Nors nenoriu sau to pripažinti, bet gyliai viduje žinau, kad tai Anastasija. Abejoju ar mums kas išeis, ypač tada, kai aš visiškai nenoriu santykių, bet vis dėl to ji manęs laukia. Negaliu jos nuvilti ir sukelti dar daugiau skausmo. Turiu grįžti. Nei viena moteris dar nėra man to pažadėjus. Visos praeities moteris iš manęs norėjo tik vieno, kaip ir aš iš jų. Man nereikėjo kovoti ir stengtis to gauti, bet šis kartas vis kitoks. Pamenu, kokia ji buvo užsispyrusi ir pikta, kai kalbėjau apie kariuomenės naudą.

-Karas-tai viena seniausių žmogaus klaidų. Mes niekada nepasimokome ir vis gavę proga, puolame grėbti savo žaislų. Nekalti žmonės miršta, kol valdžia skirto, kas turi gyventi, kas ne. Ar tai nesavanaudiška? Šis klausimas dažnai mane aplanko. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytu pasaulis be karo, bet akivaizdu, kad esu tiek paveikta viso šio dalyko, kad negaliu to padaryti. Visada atsiranda žmogus, kuris nori kito žemės, kuris nori kraujo. Bet tada iškyla klausimas: "Ar mes galime tam sutrukdyti?"

-Taika gausime tik parodė tokiais būdais. Kariuomenė užtikrina tavo saldu miega,-įsikišau. Jos akys nukrypo į mane, o tas piktas žvilgsnis vertė mane prunkšti.

-Mano saldu miega apsaugo užrakintos duris, o ne kariuomenė,-burbtelėjo.

-Jei jos nebūtu, įdomu, ar iš vis toks dalykas, kaip laisva Amerika būtu,-šyptelėjo. Girdėjau, kaip aplinkui žmonės pritarinėja, o ji lieka, kaip antras planas. Sugadinau populiarios Brever kalbą.

-Koper,-išgirdau vado balsą. Atsisukau į jį ir pakėliau savo ranką prie galvos.

-Generole,-tariau.

-Tu neskraidysi šiandien,-sumurmėjo.

-Kaip suprasti? Aleksas vienas nesugebės apginti rytinės pusės,-pasimečiau.-Vade, jus negalite to padaryti. Skraidyme esu geriausias. Turiu ten būti.

-Būtent, esi geriausias. Bet tai darau dėl savo dukters. Nekišiu jos mylimo vyro į spąstus,-suburbėjo.

-Ji čia ne prie ko,-suurzgiau.

-Tai įsakymas, Koper. Vesi beta būrį į rytus,-tai taręs jis apsisuko ir paliko mane stovėti. Susinervinęs čiupau pirmą pasitaikiusį daiktą ir sviedžiau jį į sieną. Negaliu patikėti, kad jis liepė man atsitraukti. Aš ne pėstininkas, aš lakūnas ir man nesvarbu, kad gavau įsakymą. Žinau, kad Aleksas neištemps vienas. Nors jis ir yra geras lakūnas, bet tai ne vieno misija.

Paėmęs savo švarką įėjau į kareivių sandėlius, kur turėčiau rasti Aleksą. Permetęs akimis patalpą, pamačiau jį prie lėktuvo kalbant su vienų iš pėstininkų.

-Aleksai!-pašaukiau jį. Jam atsisukus, parodžiau, kad ateitu prie manęs.

-Kas nutiko?-paklausė priėjęs.

-Esu nušalintas nuo misijos,-suburbėjau.

-Pala... Jie negali to padaryti,-susiraukė, pasivesdamas mane kiek tolėliau.

-Akivaizdu, kad gali,-pavarčiau akis.-Vienas tu neapginsi rytų, todėl mums reikia sužaisti žaidimą.

-Nori nepaklusti įsakymui?-pakėlė antakį. Šyptelėjau jam, bei paplekšnojau per petį.

-Einam.

Stovėjau rikiuotės pradžioje prie savo būrio ir stebėjau vadą, kuris aiškino puolimo strategiją. Jei eisiu kartu su būriu- žūsiu. Jei skrisiu-žūsiu. Turbūt. Bet kokių atvejų išgyventi menka galimybė.

-Pirmyn!-atsitraukiau nuo savo minčių, kai vadas suriko ir visi pradėjo eiti į paskirtus visureigius. Prasibrovęs pro visus, patraukiau link savo naikintuvo. Jei laimėjau prieš Samber, laimėsiu ir prieš juos.

Paspartinau žingsnį, kol kas nepastebėjo, jog dingau. Turiu spėti įlipti į lėktuvą iki kol nepakilo Aleksas.

-Koper, ką po velniu tu darai?!-išgirdau vado rėkimą.

-Tai kam esu paruoštas!-sušukau ir įlipau į savo lėktuvą. Sujungęs visus reikiamus įrenginius, užsidėjau ausines ir patraukiau vairavimo svirti, pradėdamas kilti.

-Pasiruošęs?-paklausiau Alekso.

-Kaip niekad. Lik man iš dešinės ir parodyk tiems mulkiams, kokios kilmės esi.

NAUJAA! Tikiuosi dalis patiko, o kad jau jubiliejus, tai nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti! MYL <33