In darkness

31 Dalis

Įprastas rytas, kai ruošiuosi į darbą, nors šįkart jėgų visiškai nėra. Negalėjau gerai užmigti, sapnavau keistus sapnus apie Zack. Jaučiuosi liūdna, kad viskas baigėsi, bet tuo pačiu suprantu, kad tai geras žingsnis. Aš turėjau, tai padaryt. Privalėjau.

Šiandien tėtis manęs nuveš į darbą, todėl galėjau pavalgyti pusryčius, kurie sunkiai lindo į mane. Visiškai neturiu apetito, bet turiu pavalgyti, antraip visą dieną svaigs galva.

-Važiuojam?-paklausė tėtis, o aš tik linktelėjau. Norėjau kuo greičiau pradėti darbo dieną, kad galėčiau užsimiršti apie įvykius Zack senelių namuose. Man reikia nustoti galvoti apie jį.

Įlipusi į automobilį, prisisegiau saugos diržą. Mačiau, kad tėtis keistai į mane pasižiūri, turbūt dėl to, kad mažai kalbu, nebeklausiu jo apie misiją. Iš tikro, stengiuosi apie tai negalvoti, nes antraip prisigalvosiu visokių baisių dalykų. Bijau, kad kas nors nutiks jam... ir tam prakeiktam kareiviui. Įklimpau...

-Tu kažkokia tyli,-sumurmėjo tėtis.-Ar kas nors nutiko mano mergaitei?

-Viskas gerai,-sušnabždėjau. Norėjau jam pasipasakoti, bet jis pradėtu klausinėti, kas tas vaikinas. Jau galiu įsivaizduoju, kaip jis supyktu sužinojęs, kad tai jo geriausias karys.

-Ar tikrai? Pasidarei labai tyli, o jau nekalbu apie tai, kad naktimis verki. Kas nutiko? Ar kažkoks vaikinas tave įskaudino?-klausinėjo. Sugebėjau tik palinksėti, kai pajaučiau, kad ašaros kaupiasi akyse.-Kas jis? Išspardysiu jam užpakalį, kad maža pasirodys,-suburbėjo.

-Viskas gerai. Nesijaudink, gerai?-sušnabždėjau pamirksėdama, kad neapsiverkčiau. Jis nieko nebesakė, bet mačiau, kad yra susimąstęs, galbūt net susinervinęs.

Pamačiusi savo darbo vietą, kiek atsidusau. Pripažinsiu, kad šiandien visiškai nenoriu dirbti, bet žinau, kad tai padės užsimiršti.

-Ačiū, kad pavežei,-pakštelėjau jam į žandą. Išlipusi iš automobilio, pamojau jam ir nuėjau į biurą. Įlipusi į liftą, paspaudžiau migtuką, bet nespėjus užsidaryti durims, į vidų įlėkė Josh. Nuleidau galvą, stengdamasi nepagauti jo žvilgsnio. Žinau, kad Bela jį įskaudino ir, kad jis gali pykti ant manęs dėl jos.

-Labas,-prabilo.

-Sveikas,-pasisveikinau.

-Klausyk... Dėl Belos,-jis pradėjo, bet aš greitai papurčiau galvą.

-Aš nenoriu kištis į jos gyvenimą, o ypač, kai tema eina apie vaikinus. Tiesiog patariu palikti ją ramybėje, ji nėra tokia, kuriai patinka ramus gyvenimas,-šyptelėjau.

-Žinau,-atsiduso.-Ji man patinka.

-Josh, tu tikrai gali susirasti savo tipo mergina. Belai hmm... Dar reikia išsilakstyti. Ji nepasirengus rimties santykiams.

-Galbūt galėtum man padėti su ja?-paklausė.

-Pakalbėsiu su Bela,-nusišypsojau. Nudžiugau, kai pakilau į savo aukštą. Pamojavusi jam, išlipau ir nuėjau į savo kabinetą. Mačiau, kad Bela sėdi prie stalo, bet nėjau pasisveikinti. Aš vis dar pykstu ant jos. Įėjusi į savo kabinetą, vėl pamačiau prikrautą aplankalų. Atsidususi prisėdau ant stalo ir pradėjau dirbti. Kodėl savaitgaliai taip greitai praeina?

Jau dirbu kelias valandas. Nėjau pietauti, nes žinojau, kad teks susitikti su Bela. Žinoma, jaučiausi liūdna, kad ji neatėjo pas mane, bet tuo pačiu ir laiminga. Nenoriu su ją kalbėti.

Susiraukiau, kai išgirdau skambanti telefoną. Paėmusi telefoną į rankas, pamačiau nežinomą numerį. Kas per velnias man skambina darbo metų?

-Klausau,-paspaudusi atsiliepimo numerį, priglaudžiau telefoną prie ausies.

-Sveika. Tu Anastasija Brever?-išgirdau vyrišką balsą.

-Taip,-kiek pasimetus atsakiau.

-Girdėjau ieškai buto.

-Atsiprašau, kas čia skambina ir iš kur žinote tai?-paklausiau.

-Aš Jack, Zack Koper brolis. Jis man vakar davė tavo numerį, sakydamas, kad tau reikia savos vietos.

Kiek sutrikau išgirdusi jo vardą. Jis vistiek man nori padėti...

NAUJA, nors ir trumpaa. Tikiuosi patiko, paspauskite VOTE ir pakomentuokite, kad rytoj gautume naują!!!