In darkness

22 Dalis

Tik išsiuntusi žinutę supratau, ką padariau. Aš sutikau būti, kaip ir jo lovos partnere? Dieve... Jau pradedu gailėtis, kad tai parašiau. Nenoriu pasirodyti, kaip pasileidusi mergina. Nesu viena iš tų, kuri galėtu tęsti tokius santykius, tikrai pradėčiau jausti jam daugiau nei paprastą simpatiją. Suprantu, kad jis to visiškai nenorėtu ir turbūt palaikytu mane visiška kvaile, kokia jaučiuosi dabar. Turėjau nustoti su juo bendrauti, bet viskas gavosi taip, jog leidausi bučiuojama ant spinteles.

Padėjusi telefoną ant naktinio staliuko, atsiguliau ant šono ir užsimerkiau. Bandžiau nuvyti visas mintis apie tamsiaplaukį, bet galiausiai užmigau galvodama apie mūsų bučinį.

Tik įėjusi į ofisą, sutikau Bela, kuri neatrodė labai laiminga. Arba sunkus pirmadienis, arba vėl kas nors sutiko.

-Labas,-priėjau prie jos ir apsikabinau.

-Sveika,-sumurmėjo.

-Kas nutiko? Atrodai susikrimtusi,-pažiūrėjau į jos akis.

-To paties norėjau paklausti tavęs. Pastaruoju metu tu tokia išsiblaškiusi, mažiau bendrauji su manimi. Ar kažkas nutiko? Dėl kažko pyksti ant manęs?

-Žinoma ne, Bela. Tiesiog pastaruoju metų daug kas nutiko,-atsidusau. Norėčiau jai papasakoti apie Zack, bet abejoju ar ji suprastu mane. Turbūt lieptu jį suvysti arba dar blogiau- permiegoti. Ji visada sakydavo man, kad aš per daug rimtai galvoju apie tai.

-Tai pasipasakok man. Niekada pirmiau neturėdavo paslapčių, o dabar... Kažkas pasikeitė,-burbtelėjo. Mačiau, kokia ji liūdna yra dėl to, kas man nepatinka. Nenoriu, kad ji galvotu, jog yra kalta, nors tokia nėra.

-Gerai, bet ne dabar. Galbūt savaitgalį?-paklausiau. Iš tikro norėjau užtempti laiką, kad ji galbūt pamirštu ir nebeklausinėtu manęs.

-Negalvok, kad aš tai pamiršiu, Anastasija. Mums reikia pakalbėti apie tai kas tave nekamuoja.

Pavarčiusi akis ir pasakiusi,kad susitiksime po darbo, nuėjau į savo kabinetą ant kurio buvo padėti keli aplankalai, kuriuos vėlgi tvarkysiu. Pripažinsiu, mano darbas yra nuobodus ir dabar gailiuosi, kad paklausiusi tėvų, pasirinkau dirbti sekretore, kai mano svajonė buvo tapti rašytoja arba žurnaliste. Jų nuomonę, toks darbas padės susipažinti su verslo pasauliu.

Atėjus pietų pertraukai, kartu su Bela nuėjome į mažą kavinukę apačioje. Užsisakiau vegetarišką kepsnį bei salotas, o šviesaplaukė pasiėmę tik vaisių kokteilį sakydama, kad laikosi dietos ir negali vartoti daug kalorijų.

-Mes turime laisvą valandą, norėčiau išgirsti tavo tokio elgesio priežastį dabar,-prabilo. Atsidusau suprasdama, kad įkliuvau ir turiu arba sugalvoti įtikinimą melą, arba pasakyti tiesą, kas mane kiek gąsdina.

-Yra vaikinas,-kiek per tyliai tariau.

-Pala. Tu susiradai vaikiną ir nuo manęs tai nuslėpei?-aiktelėjo.

-Tiesiog viskas labai greitai įvyko,-žiūrėjau į savo rankas, kurios dabar atrodė geriausias būdas pabėgti nuo jo žvilgsnio.

-Kas jis toks? Kaip jus susipažinote?-pradėjo klausinėti. Nežinojau ar verta jai pasakyti, kad tas vaikinas yra Zack ir kad mes net nesame pora.

-Jis iš čia,-prisiverčiau pakelti akis į ją.-Ir jis kareivis,-greitai sumaliau tikėdamasi, kad ji neišgirs ir nebeklausinės. Kvaila būtu tikėtis.

-Tu susitikinėji su kareiviu?-išsižiojo aiškiai per daug dramatizuodama.-Kuo jis vardu?

-Nenoriu dar kol kas to sakyti. Tai kas vyksta tarp manęs ir jo, yra komplikuota,-sumurmėjau vėl nuleisdama galvą. Viskas taip blogai, kad pradedu manyti, jog įklimpsiu dar gyliau jei ir toliau, tai tęsiu.

-Gerai šįkart tavęs per daug su tuo nespausiu, bet laikui bėgant turėsi man pasakyti, kas tas laimingas ir kaip jis privertė su juo susitikinėti. Juk niekada nemėgai kareiviu, tai keista... Turbūt,-nusijuokė. Nudžiugau, kai padavėja atnešė mūsų užsakymus ir Bela nustojo kalbėti apie mane.

-Anastasija,-pakėliau akis, kai į kabinetą įėjo viršininkė.

-Taip?

-Galėtum pasilikti ilgiau? Mano pagrindinę sekretorė pateko į avariją, kas reiškia, kad nėra kam sutvarkyti dienos ataskaitų,-sumurmėjo. Atrodo ji buvo nepatenkinta, kad tai merginai nutiko nelaimę, bet vis dėl to, juk tai ne jos kaltė.

-Taip, žinoma,-palinksėjau maloniai atsakydama. Nenoriu dar ir aš užsitraukti jos rūstybę, ypač tada, kai ji pastarosiomis dienos buvo maloni man.

-Gerai, ačiū,-tik tiek pasakius ji padėjo ant stalo kelis storus aplankalus ir išėjo iš mano kabineto. Atrodo užsibūsiu čia ilgiau.

Pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė netoli puse dešimt, atsidusau ir perbraukiau per savo plaukus. Paguoda bent tokia, kad jau baigiau, beliko tik nunešti į viršininkės kabinetą.

Pakilusi nuo kėdės, pasiėmiau savo rankinuką ir dokumentus nuo stalo. Išėjusi iš kabineto, nuėjau į viršininkės ir viską sudėjau ant jos stalo. Sutrikau, kai pamačiau praverta stalčių, kuriame buvo padėtas keistai atrodantis rožinis daiktas. O dieve brangus... Nenorėdama čia dar ilgiau užsibūti, greitai apleidau šią patalpą ir nuėjau prie lifto.

Vos tik palikusi pastatą, susisukau į ploną striukę, pradėdama eiti namo. Nesijaučiau jaukiai, ypač tada, kai aplinkui girdėjosi keisti, gal net sakyčiau šiurpus, garsai. Paspartinusi žingsnį, pasukau link šviesesnės gatvelės, kuri nors ir vedė tolimesnių kelių link namų, bet bent jau matysiu ar nieko aplinkui mane nėra.

Krūptelėjau, kai suskambo mano telefonas, kuri dabar norėjau prakeikti. Išsitraukusi jį iš rankinuko, pamatydama nežinomą numerį.

-Klausau,-atsiliepiau, kol jis nenustojo skambinęs.

-Nemanai, kad eiti vienai naktį yra pavojinga?

Na šįkart dalis, kur kas ilgesnė :) Tikiuosi ji jums patiko ir paliksite savo nuomones. Nepamirškite paspausti VOTE mygtuko! :>>