In darkness

19 Dalis

Pirma mintis šovusi į galvą-tai Zack darbas. Bet abejoju ar jis galėtu, tai padaryti budėdamas pokylyje. O gal jis jau pasibaigė? Vis dėl to jau dvylikta nakties.

Apsidairiusi dar kartą, pamačiau, kad langas kambaryje buvo atvertas, nors puikiai pamenu, kad jis buvo uždarytas. Padėjusi raštelį atgal į dėžę, priėjau prie lango ir greitai jį uždariau atsidusdama. Užtraukusi užuolaidas, perbraukiau pirštais per plaukus. Grįžusi į lovą, atsiguliau ant šono ir žiūrėjau į sieną, svarstydama variantus, kas galėtu taip su manimi pokštauti. Pasakyčiau tėčiui, bet jis tik iškeltu skandalą ir turbūt užkaltu mano kambario langus. Nenoriu prisitraukti dėmesio, bijau, kad tada viskas gali išaiškėti, apie mane ir Zack. Vis dėl to, stalinę lempą paliksiu geriau įjungta, bus drąsiau užmigti.

Rytas buvo pernelyg sunkus, kad pakilčiau ir išsišiepus, lyg gyvenime nemačius vargo, eičiau pusryčiauti. Todėl nusprendusi likti lovoje, pasiėmiau telefoną. Pats metas būtu aplankyti internetinius puslapius ir galbūt parašyti straipsnį vienam miesto laikraščiui apie žmonių prarandamas vertybes.

Pirmas dalykas, kurį pamačiau instagram portale, tai mano šešiolikmetė kaimynė, kuri buvo įkėlusi savo vaiko nuotrauką. Ne gana to, ji laukiasi jau antro. Vaikai gimdo vaikus. Prieš metus laiko buvau parašiusi straipsnį apie jaunimo norą suaugti, pažinti suaugusiųjų pasaulį, suprasti ką reiškia būti mylimai. Daugumą pamiršo, kad jaunystėje reikia sūpuoti ne vaiką ir jausti nuovargį nuo bemiegių naktų, o reikia būti laisvai, džiaugtis tuo, kad nereikia mokėti už komunalines paslaugas ir galvoti ką pasidaryti valgyt, nes viską už tave padaro. Turbūt atsilieku nuo mados ir esu senamadiška.

-Anastasija,-išgirdau Deivido balsą prie durų.

-Užeik,-kiek užkimusiu balsu tariau padėdama telefoną į šoną. Jam įėjus į kambarį, atsisėdau ir maloniai šyptelėjau.

-Mes jau išvykstam, norėjau tik atsisveikinti.

Neatrodė, kad jis būtu labai laimingas grįždamas į savo miestą, į savo namus, todėl darau išvadą, kad tai dėl manęs.

-Oh, nemaniau, kad iš kart po pokylio išvyksite,- liūdnai kilstelėjau lupų kampučius, nors iš tikro jaučiausi kiek laiminga, kad jie išvyksta. Tėtis ir net mama, nebebandys mūsų supiršti, kas reiškia, kad galėsiu grįžti ramiai į namus.

-Manau greitai vėl čia atvažiuosime, ypač tada, kai už kelių mėnesių vykstame į Iraką.

-Nauja misija?-sutrikau.-Kas vyks į ją?

-Tavo tėčio būrys ir kelios kuopos ir rytų bataliono.

Nežinau, kas tai per jausmas buvo, bet kažką lyg viduje suspaudė. Zack irgi vyks. Neturėčiau dėl jo jaudintis, ypač tada, kai mes vėl stojome į senas pozicijas, bet visi tie įvykiai nutikę tarp mūsų... Tiesiog negaliu numalšinti visko per vieną dieną.

-Ar viskas gerai?-paklausė.

-Taip, tiesiog... Nesu laiminga, jog mums tenka kariauti. Bijau dėl tėčio,-sumurmėjau.

-Viskas bus gerai, tavo tėvas profesionalas, o jo būrys vienas iš geresnių,-šyptelėjo. Linktelėjau neatsakydama jam, nes nenorėjau veltis į beprasmes diskusijas.-Gerai, neversiu savo tėčio laukti. Dar susitiksime, Anastasija,-tai taręs jis dar karta man šyptelėjo ir paliko mano kambarį, uždarydamas duris. Atsidusau vėl atsiguldama ir užmerkdama savo akis. Nauja misija... Vėl jaudulys ir baimė, kuri lankys mane kasdien. Bijau, jog kažkada mums praneš, jog tėtis yra smarkiai sužeistas, arba dar blogiau-žuvo. Kodėl XXI amžiuje mes vis dar viską sprendžiame karais?

Po gerų kelių valandų, vis dėl to pakėliau savo užpakalį iš lovos ir nusileidau į apačią. Tėvų namuose nebuvo ir nors keistai skamba, bet džiaugiuosi. Ramus pusryčiai, jokie įtikinėjimai, kad man reikia susirasti vyrą, kad galėčiau jiems padovanoti kelis anūkus, nebus. Puikus sekmadienio rytas. Arba tiksliau vidurdienis.

Pasidariusi kelis sumuštinius, atsisėdau prie stalo ir paėmiau laikraštį. Galbūt rasiu skelbimą apie nuomojamus būtus. Norėčiau gyventi atskirai, nors tiksliau noriu pabėgti nuo savo baisiai įkyrių tėvų.

Pažiūrėjau į telefoną, kuris pradėjo skambėti, o ekrane rodė Zack numerį. Pala... Ko jam reikia iš manęs? Susiraukusi paėmiau telefoną ir paspaudus atsiliepti, pridėjau telefoną prie ausies.

-Anastasija,-išgirdus jo balsą, kiek pasimuisčiau kėdėje bandydama susikaupti,

-Tikiuosi turi gerą priežastį, kad skambini man,-burbtelėjau.

-Neskaitant to, kad svarstau apie taip, kai atrodytum nuogą mano lovoje, tai taip.

-Tu tikras idiotas,-burbtelėjau. Jei jis skambina tik tam, kad pasigirtu savo lakią vaizduotę, tai aš padėsiu ragelį ir užblokuosiu jo numerį apsimesdama, kad man pačiai neįdomu, ką jis darytu jei bučiau nuoga... Jo lovoje.-Ko nori, Koper?

-Pakalbėti, bet tavo aštrus liežuvis, tiesiog visą tai dramatizuoja.

-Ar tu palikai tą dėžę su raštelių naktį?-paklausiau. Turėjau, tai padaryti. Jau geriau tegul būna jis.

-Juk sakiau, kad nesu suintriguotas daryti tokius dalykus, o be to aš tau leisčiau žinoti, kad tai aš,-sumurmėjo.-Turėtum pasisaugoti.

-Jis buvo mano kambaryje, kokia apsaugą tu man dar siūlai?-burbtelėjau.

-Neužmik per ankstį, lepūnėle,-tai taręs jis baigė pokalbį. Net nežinau ar noriu, jog jis ateitu pas mane, ypač vakare. Bijau, kad viskas vėl nukryps ne ta linkmę ir mano kūnas pasiduos jo žavesiui. Jaučiuosi taip, lyg mano protas šalia bėgioti, jam esant prie manęs. Atrodo turėsiu išbandymų metą.

Noriu dar karta padėkoti visiems, kas skaito ir komentuoja! Tai tikrai motyvuoja toliau rašyti ir dažniau padovanoti jums po naują dalį! Beje jei turite minčių, galite man parašyti į privat'ą arba į instagram!

Gero skaitymo!