In darkness

13 Dalis

AČIŪ VISIEMS UŽ 3000 PRENUMERATORIŲ! TAI NE VIEN DIDELIS SKAIČIUS MAN, BET PUIKI MOTYVACIJA NESUSTOTI IR TOLIAU KURTI!

Tikiuosi dalis patiks! Nepamirškite paspausti VOTE, pakomentuoti ir šiaip pasidalinti su draugelkomis :D myliu!

Suniurzgėjau, kai suskambo žadintuvas bei sunkiai pramerkiau savo sulipusias akis, kad galėčiau tą velnio prietaisą išjungti. Pasiekusi telefoną paspaudžiau stop mygtuką ir sunkiai pakilau iš šiltos ir taip mylimos lovos. Džiaugiuosi, kad šiandien ketvirtadienis, o tai reiškia, kad greitai penktadienis. Savaitgaliais, ačiū dievui arba kitaip mano viršininkei, man nereikia dirbti ir galiu daryti, tai kas man labiau patinka- gulėti lovoje. Nors pastaruoju metu, vis rečiau galiu sau tai leisti, o ką jau kalbėti apie artėjanti labdaros pokylį.

Nuėjusi į vonią, nusivilkau megztinį su kuriuo vakar užmigau, bei miegojimo marškinėlius su apatiniais. Palindusi po šiltu vandenių, atsipalaidavau ir užmerkiau akis. Stengiausi negalvoti apie nakties įvykius su Zack, bet mintys vis tiek sukosi apie jį ir jo veiksmus, kurie privertė mane išsigąsti. Privalau jam pasipriešinti ir daugiau neleisti jam elgtis su manimi, kaip jis nori. Nors žinau, kad prie jo esu kaip nesava, bet aš tai pakeisiu, tiesiog turiu prisiminti tą menką neapykantą jam, kuria jaučiau seniau.

Išsimaudžiusi, išlipau iš dušo kabinos bei apsivijau savo kūną rankšluosčių. Nusausinus savo plaukus priėjau prie veidrodžio pamatydama savo atvaizdą. Suraukiau antakius, kai ant kaklo pamačiau ryškiai violetinę žymę. Ar tai...? Negaliu patikėti, kad jis padarė šitą dalyką ant kaklo. Kiek jam? Penkiolika? Neturiu žalio supratimo, kaip man reikės tai paslėpti, nes nesu profesionalę ant makiažo.

Praleidusi vonioje, gera pusvalandi, vis dėl to sugebėjau paslėpti tą daiktą ant mano kaklo. Apsirengusi kostiumėlį bei susitvarkiusi plaukus, nusileidau į apačią. Įėjusi į virtuvę pamačiau mamą kepančią blynus.

-Labas rytas,-pasisveikinau paimdama iš šaldytuvo pakelį sulčių.

-Labas,-šyptelėjo. Vos atsisėdau prie stalo, ji padėjo man lėkšte su blynais ir užpylė juos klevu sirupu. Padėkojusi jai, paėmiau indelį su uogomis ir užsibarsčiau. Man pradėjus valgyti į virtuvę įėjo tėtis su savo svečiais. Maloniai jiems nusišypsojusi, toliau valgiau stengdamasi nekreipti į įtampą, kuri tvyro tarp manęs ir Deivido.

-Deividai, gal galėtum šiandien nuvežti Anastasiją į darbą?-prabilo mama. Piktai pakėliau į ją akis, suprasdama ką ji yra sumaniusi.

-Nereikia, galiu nueiti ir pėsčiomis,-prabilau.

-Viskas gerai, man nesunku,-maloniai atsakė vaikinas. Atsidususi padėjau lėkštę su nebaigtais blynais ant spintelės ir išėjau iš virtuvės, išsiplauti dantis. Pykau ant mamos dėl jos tokio vaikiško ir neapgalvoto elgesio. Dabar dvidešimt pirmas amžius, tėvams nebereikia ieškoti savo dukroms vyrų, kurie galėtu jas vesti.

-Dukra,-išgirdau mamos balsą prie vonios durų.

-Ko?-sumurmėjau pradėdama valytis dantys.

-Neturėtum pykti, linkiu tau tik gero,-atsiduso.

-Mama, man dvidešimt dveji metai ir aš pati nuspręsiu ar man reikia vyro ar ne.

-Jis geras vaikinas, ir tu jam patinki.

Nieko jai nesakiau, nes nenoriu dar labiau susigadinti nuotaiką, o be to neturiu laiko pyktis. Žinau, kad ji nesustos ir toliau bandys mane su juo supiršti, bet tegul ji nemano, kad aš pasiduosiu. Pati nuspręsiu, kokio man vyro reikia.

Išsivaliusi dantys, išėjau iš vonios palikdama ją tarpduryje vieną. Nusileidusi į apačią, apsiaviau savo aukštakulnius ir nuėjau pas Deividą, kuris kaip tik buvo baigęs valgyti.

-Jau?-pažiūrėjo į mane. Palinksėjau jam ir kartu su juo išėjau į lauką, kur stovėjo jo automobilis. Įsėdusi, iš kart prisisegiau, nes kažkada tėčiui per staigiai paspaudus stabdžius, trenkiausi į priekį. Gerą savaitę, vaikščiojau su guzų.

-Susipykai su mama?-paklausė išvažiuodamas iš kiemo. Nieko jam neatsakiau, nes neturiu nuotaikos aiškintis vyrui, kurį pažįstų tik kelias dienas.-Klausyk, žinau, kad nepasitiki manimi ir, kad tavo tėvai bando mus supiršti, bet aš tikrai neturiu nieko blogo prieš tave ar tuo labiau kurių kažkokius kėslus. Jau supratau, kad tu mėgsti savo laisvę,-tyliai suprunkštė,-Bet vis dėl to, gal galime tapti bent draugais?

-Pagalvosiu,-sumurmėjau daugiau nieko jam nesakydama. Atsipalaidavau, kai pamačiau savo darbovietę. Jam sustojus aikštelėje, tyliai atsisveikinau ir išlipau iš automobilio. Kuo greičiau nuėjau į pastatą, kad nebejausčiau jo žvilgsnio į save ir atsidusau.

-Kas tau?-krūptelėjau, kai išgirdau Belos balsą šalia savęs.

-Dieve,-uždėjau ranką ant krūtinės.-Daugiau taip nedaryk.

-Nuo ko taip greitai ėjai?-nusijuokė.

-Mano mama bando mane supiršti su majoro sūnumi,-pavarčiau akis, kartu su ją eidama į liftą.

-Tavo tėvai keistuoliai,-prunkštelėjo, o aš tik pritariamai myktelėjau. Nežadu prieštarauti jai, nes ji visiškai teisi. Pavydžiu jai jos tėvų, jie gerbia jos pasirinkimą ir nebando supiršti su jiems patinkančiu vyru.-Susitiksime per pietus,-šyptelėjo Belą, kai pakilome į trečia aukštą. Nuėjusi į savo kabinetą, pamačiau kelis aplankus, kuriuos turėsiu sutvarkyti ir raudoną dėžę. Kiek sutrikusi priėjau prie stalo paimdama ją į rankas bei atidarydama. Aiktelėjau pamatydama juodą trikotažą. Liemenėlė turėjo papildomas juosteles krūtinės apačioje, kurios pabrėžią liemenį.

-Anastasija,-krūptelėjau išgirdusi viršininkės balsą. Nespėjau uždengti dėžės, kai ji priėjo prie manęs ir pamatė jos tūrinį. Po velniais...

-A..Aš...-nežinau, ką jai sakyti, o tuo labiau pasiteisinti. Mintyse galėjau tik įsivaizduoti, kaip ji mane aprėkia ir pagrasina išmesti iš darbo.

-Tai bent,-kiek apstulbusi tarė.

-Nežinau, kas ją paliko, aš tikrai atsiprašau dėl to,-pradėjau teisintis.

-Viskas gerai,-šyptelėjo, o tai iš jos pusės yra malonu. Nežinau, kas jai pastaruoju metu yra su tomis geromis nuotaikos, bet man tai patinka.-Ar numanai, kas galėtu tai atsiusti?

Papurčiau galvą, nors turėjau vieną variantą. Niekas kitas daugiau negalėjo to padaryti, tik jis.

***