In darkness

42 Dalis

ANASTASIJA

Esu jau pabudusi, kuris laikas, bet niekaip negaliu suprasti, kur esu. Čia tamsu ir kiek šaltoka. Gulėjau ant kažkokio čiužinio, grindis, kiek supratau paklotos iš plytelių, o prie manęs netoli stovi kėdė. Negalėjau daugiau kažko apčiupinėti, nes ant dešinės kojos buvo uždėta grandinė, kuri, esu įsitikinusi, padarė man žaizdų.

Užmerkusi akis, apsikabinau savo kelius ir atsidusau laukdama, nors bent kokio garso. Pamenu viską, kas nutiko mano apartamentuose, net tą dalį, kai buvau paimama ant rankų prieš netenkant sąmonės.

Nežinau, kas manęs laukia, nežinau, kur esu ir ką man daryti. Noriu namo, kur bučiau saugi. Turėjau paklausyti tėčio ir likti namuose, kuriuose jis mane galėtu apginti. Tai aš esu kalta, pati šokau tiems užpuolikams į rankas. Vis dėl to, dabar turėtu paleisti Zack į laisvę, nes jis turi alibi. Jaučiuosi kalta, kad jį apkaltinau ir priverčiau sėdėti kalėjime.

-Ji turėtu būti pabudusi,-išgirdau vyro balsą. Dar labiau susigūžiau stebėdama tamsą. Išgirdusi, kaip duris prasidaro, pasukau akis į tą pusę, pagaliau pamatydama juodą siluetą. Įsijungus šviesai, užmerkiau akis, dėl per didelio ryškumo. Galiausiai akims apsipratus, šiek prasimerkiau pamatydama du asmenis netoli savęs.-Labas brangute,-saldžiai tarė. Bandžiau atpažinti jį, bet vėlgi kaukė neleido man to padaryti.

-Kokia nekalbi,-nusijuokė moteris. Išsigandus ją stebėjau, kai ji pasilenkė prie manęs ir suėmė mano žandus.-Nagi kalbėk. Juk taip drąsiai pasisakai apie kariuomenę.

Jos akis man buvo labai matytos, bet dėl išgąsčio negalėjau normaliai rasti įtariamųjų. Viskas, kas buvo mano galvoje, tai planas, kaip pabėgti. Na, aš jį galvoju.

-Ko jums reikia?-pagaliau prabilau. Mano balsas buvo užkimęs, todėl jis kiek drebėjo.

-Šį bei to,-truktelėjo pečiais jie. Nedrįsau paklausti, kas tas "šį bei tas". Nenoriu nukentėti nuo jų, turiu kažkaip dingti iš čia, o sumuštai man nelabai padėtu.-Galėtum nusirengti, lepunėle,-sukikeno.

-Nevadink manęs taip,-suburbėjau. Jis specialiai taip pasakė, kad prisiminčiau Zack.

-Oh, tiesa. Juk mūsų kliūtis tave taip vadindavo. Tu taip buvai prie jo prisirišusi, kad neturėjom kito pasirinkimo, kaip tik pakišti jį.

-O smagiausia, kad ji patikėjo, jog jis galėtu ją nuskriausti,-prunkštelėjo moteris.-Stumdėm tave, kaip marionetę ir tu leidaisi, nes esi bailė. Zack buvo teisus, tai sakydamas.

Kol jie tyčiojosi iš manęs, aš stengiausi valdytis ir neverkti. Jau ir taip turiu silpnosios etiketę, nenoriu dar labiau to užsitarnauti.

-Leiskime jai apsiprasti su jos naujaisiais namais.

Likusi viena, apsikabinau save, pradėdama tyliai verkti. Neturiu idėjų, kaip man pabėgti, ypač, kai esu laikoma tamsoje. Net nematau, kur randasi duris. Jei ir toliau taip sėdėsiu čia, galiausiai išprotėsiu bei visiškai pasiduosiu jiems. Nenoriu leisti tiems psichopatams mane sužlugdyti.

KRISAS

-Ar pasiruošęs?-paklausė viršininkas.-Žurnalistai jau susirinkę, laukia pranešimo.

-Viskas vyks tiesiogiai?-pažiūrėjau į jį. Jam linktelėjusi, pasitvarkiau kaklaraištį ir nuėjau ant pakylos. Niekada nemėgau žurnalistų, bet jie gali šioje situacijoje padėti. Man nerūpi, kad policininkai gali tapti silpnumo ženklų, kai paprašysiu visuomenės pagalbos. Daugiau nebegaliu leisti kažkam mirti nuo to psichopato rankų. Ypač jai.

-Ponai ir ponios, šiuo metų mus užklupo praeitis, kuri ir toliau grasinančiai mus bado. Anastasijos užpuolimas tik parodė, kad policininkai ne visada gali išspręsti bylą. Mums reikia jūsų pagalbos. Žinau, kad galvojate, jog užpuolikas yra sugautas. Vis dėl to tikrasis užpuolikas ne Zack Koper,-kalbėjau ir vis žvilgtelėdavau į tą šmikį, kuris stovėjo minioje, prisidengęs kažkokių juodų megztinių.-Noriu pasakyti, kad psichopatas, kuris terorizavo miestą prieš kelis metus, vėl grįžo. Ir jo nauja auka...Anastasija Brever.

Visiems pradėjus uždavinėti klausimus, nulipau nuo pakylos ir leidau toliau kalbėti viršininkui. Turiu dirbti, nes jei ir ji žus, aš negalėsiu sau atleisti. Tai bus mano kaltė.

-Gera kalba,-pavartė akis.-Nors trūko dramatizmo.

-Aš nesu tu, kuris dėl savo trofėjų ir sielą velniui parduotu,-sumurmėjau įlipdamas su juo į automobilį.-Negaliu patikėti, kad tau leidžiama dirbti su manimi.

-Jūs pasodinote mane dėl nieko. Džiaukis, kad nepadaviau į teismą.

-Ir ką ji tavyje mato.

-Tai ko nemato tavyje,-pažiūrėjo į mane.-O iš tikro nežinau. Dažnai ir pats susimastau.

-Matosi,-perbraukiau pirštais per plaukus ir pasakiau vairuotojui, kad vežtu į Anastasijos būtą.

Mums įėjus pro duris, Zack lyg niekur nieko nuplėšė policijos juostas ir drąsiai nuėjo koridoriumi link miegamojo. Nusekiau jį, nors ir niršau, kad jis trukdo man dirbti.

Jam atidarius komodos stalčius, kiek sutrikau ir pasišlykštėjau juo, kai jis paėmė vienintelius apatinius esančius ten.

-Tu šlykštus,-suburbėjau.

-Ne, tai tu šlykštus,-pažiūrėjo į mane.-Tik dabar prisimenu, kai kažkas į darbą jai atsiuntė supakuotus apatinius. Juos atnešė paštininkas. Tavo laimei, aš jį pažįstu ir galbūt jis atsimins, kas juos įteikė.

-Kodėl netapai detektyvų?-prunkštelėjau.

-Nes jie retai gauna pašaudyti,-truktelėjo pečiais.-Negaiškime laiko. Einam panele,-trinktelėjo man per petį ir išėjo iš kambario. Tikiuosi jo planas padės.

!!!! NAUJAAA! Šįkart lengvai rašėsi ir tikiuosi jums šį dalis patiko! Jei norite gauti rytoj naują, parašykite savo nuomones ir paspauskite VOTE!