In darkness

2 Dalis

-Viskas,-sustojo Bela ir atsirėmė į medį.-Aš baigiu numirti iš troškulio.

-Kažkodėl nemirei, kai dar kartu lakstė kareiviai,-pavarčiau akis sustodama.

-Man reikia vandens, atnešk vandens,-dūsavo. Susiraukusi paliepiau jai manęs palaukti ir patraukiau kareivinių link. Kodėl iš kart nepagalvojau atsinešti vandens? Dabar reikės brautis į tėčio darbą ir prašyti vandens. Nepatinka man ten lankytis. Prie manęs nesikabinėja, nes bijo mano tėčio, bet jaučiu jų žvilgsnius...ant savo užpakalio.

Įėjusi į kareivinės patraukiau ilgų koridorių link bendrojo kambario. Pašaliniams ten draudžiama, bet kadangi esu generolo duktė, turiu šokių tokių privilegijų. Vos pravėriau duris į mane atsisuko visi ten esantis kareiviai. Akimis greitai peržvelgiau juos, bet savo tėvo kartu nepamačiau. Turbūt vėl svarbus pokalbis.

-Generolas kalbasi telefono lauke,-prabilo Koper.

-Aš atėjau ne pas jį, man reikia butelio vandens,-prabilau nueidama prie kriauklės. Čiupau nuo tėčio stalo tuščią mineralinio vandens butelį ir pakišau po kranu. Stengiausi ignoruoti jų žvilgsnius, bet sekėsi sunkiai. Toks jausmas, jog nėra matę merginos. Vienintelis Koper ignoravo mano buvimą ir įdėmiai stebėjo savo naują trofėjų. Turbūt iškels vestuvės pats su savimi.

-Dukra, ką čia veiki?-išgirdau tėčio balsą.

-Bela paduso, reikia vandens,-pažiūrėjau į jį. Jis tik papurtė galvą ir atsisėdo prie stalo.-Iki,-pamojavau visiems ir dingau iš kambario. Grįžusi pas Belą ištiesiau jai vandens butelį ir atsisėdau šalia ant suoliuko.-Koper vėl grožisi savo trofėjų,-pavarčiau akis.

-Jau dabar gailiuosi, kad nėjau kartu. Bučiau gavusi proga pasigrožėti jais,-sumykė.

-Ar girdėjai ką sakiau?

-Kodėl tu jo taip nemėgsti? Taip jis gal ir pamaiva, bet be galo gražus ir stiprus,-prikando lupą ir lyg apsvaigusi užmerkė akis. Nenoriu net įsivaizduoti, ką ji įsivaizduoja. Karta girta ji tiek apie kažkokį kareivį užsikalbėjo, kad teko nugirdyti ją galutinai, jog užsičiauptu.

-Per mano kalbą apie karo pavojų pasauliui jis prie visų pasakė, kad kariuomenė užtikrina mano saugų miegą. Gali įsivaizduoti? Stovėjau ten, kaip nevykėlė ir klausiausi jo kvailų argumentų,-suraukiau nosį. Nuo to laiko laikau šiokį tokį pyktį ant jo, nors pritariu Belai, jis tikrai patrauklus akiai. Bet fakto, kad jis mulkis nepakeičia.

-Tai įvyko prieš du metus, Ana,-nusijuokė.-O tu lyg mažas vaikas laikai pykti.

-Einu dar pabėgioti, nes jaučiu tuoj pradėsi kalbėti apie tai, kad man reikėtu viską pamiršti,-pavėliau jos plaukus. Pradėjus bėgti, pamačiau, kaip išeina Koper ir prisidega cigaretę. Pastebėjau jo žvilgsnį į mane, bet stengiausi tai ignoruoti. Tikiuosi nesumąstys prisikabinti. Nors jis to niekada nedaro. Visada rimtas, toks pasitikintis savimi, pasikėlęs storžievis stebintis kitus, lyg sau nelygius varžovus. Iš viso būrio jis daugiausiai turintis nuopelnų.

Nusukau savo žvilgsnį nuo jo ir pažiūrėjau į Belą, kuri mojavo man. Pamojavusi jai atgal, kelias sekundes stebėjau, kaip ji nueina, o tada vėl susikaupiau į bėgimą.

-Nejaugi manai, kad tai padės tavo dideliam užpakaliui?-išgirdau Koper pašaipą prabėgant. Greitai sustojus atsisukau į jį ir sukryžiavau rankas.

-Mano užpakalis ne tavo problema,-burbtelėjau. Jis tik nusijuokė ir baigęs rūkyti grįžo į pastatą. Ką jis sau mano? Mano užpakalis nėra toks didelis!

Supykusi, o gal labiau įsižeidusi pasiėmiau vandens butelį ir patraukiau namo. Dabar jis pradės kabinėtis?

Tik grįžus namo supratau, kad stadione palikau savo megztinį. Po velniais. Na, vistiek norėčiau pasiimti dar vieną knygą apie antrą pasaulinį karą.

-Kur vėl eini?-priėjo mama. Pažiūrėjau į jos susuktus plaukus ir ką tik baigtą makiažą.

-Kažkur eisi?-paklausiau.

-Labdaros pokylis. O dabar atsakyk į klausimą.

-Palikau stadione megztinį, einu pasiimti, kol nedingo,-šyptelėjau.-Sėkmės pokylyje,-pakštelėjau į jos žandą ir išėjau. Paspartinau žingsnius ir vos už kelių minučių jau buvau stadione. Sustojau prie suoliuko ir pasiėmusi megztinį stebėjau, kaip kareiviai mankštinasi. Prunkštelėjau, kai Koper visiškai nesisekė. Kažkam prasta diena. Prisėdau ant suoliuko, kad galėčiau pasigrožėti tokių vaizdų. Jam sunkiai sekėsi šaudyti, o ką kalbėti apie mankštą. Jei nebūtu tėčio, atkeršyčiau jam už tą didelį užpakalį.

Po kelių minučių tėtis kažką pasakė jam ir jis susiraukęs pradėjo eiti link pastato. Prunkštelėjusi taip pat nuėjau į kareivinės ir nusileidau į rūsį, kur yra laikomos knygos. Visos apie karo metus, bet yra kelios, kurios tikrai geros ir vertos dėmesio. Sustojau, kai pamačiau Koper stovinti prie sienos. Jis suurzgė ir trenkęs į lentyną atsisuko į mane. Iš vidaus sukandau lupą ir lėtai priėjau prie lentynos. Stengiausi nieko nesakyti, bet viduje kirbėjo noras atkeršyti jam už tą įžeidimą.

-Koks piktas,-pažiūrėjau į vaikiną. Jo nepatenkintas žvilgsnis pasiekė mane, o pro stipriai suspaustas lupas pasigirdo šnypštelėjimas.

-Užsičiaupk,-paliepė.

-Pasirodo nesi jau toks geras viso srityse,-pasišaipiau.

-Turėtum prikąsti liežuvį,-suurzgė. Mano kūnas aptirpo, kai jis pradėjo žingsniuoti link manęs. Turbūt turėjau patylėti.

NORIT PASAKAU BAIRI? :D Šita istorija, na ta vietą kur ji paerzina jį, aš kažkada susapnavau :D

Na, o dabar apie istoriją. Tikiuosi dalis patiko, nepamirškite paspausti VOTE mygtuko ir pakomentuoti! MYLIU <33