In darkness

53 Dalis

Pirmiausiai noriu atsiprašyti, kad taip retai keliu naujas dalis. Nenoriu teisintis, bet taip jau yra, kad vis dar einu į paskaitas, o ir namo paieškos atima laiko. Stengiuosi surasti laiko savaitgaliais, bet kaip ir daugelis, noriu praleisti laiką su draugais. Visgi grįžtu su nauja dalimi ir tikiuosi ji jums patiks. Ačiū už praeitos dalies komentarus!

ANASTASIJA

"Pirmasis Pasaulinis Karas. Antrasis Pasaulinis Karas. Kas kart išgirdus šiuos žodžius, kiekvienas iš mūsų prisimename istorijas įvykusias tuo metu. Kiekvienas žmogus turintis bent pusę smegenų, suvokia, kad tai ne tik žiaurūs įvykiai, bet ir gera pamoka jaunesnėms kartoms. Visgi, ne kiekvienas tą pamoką supranta. Yra tokių žmonių, kurie galvodami apie savo gerovę, geriau sunaikins puse pasaulio, nei bandys su tuo kovoti kitokiais būdais, ne ginklais. Jiems atrodo, kad norint gauti taiką reikia šaudyti, bombarduoti, žudyti. Bet ar jie pagalvoja, kad nuo to nukenčia milijonai nekaltų žmonių? Ne. O svarbiausia, kad to pasekoje, labiausiai nukenčia žemė. Mūsų namai, mūsų prieglobstis. Vieta, kuri vienintelė mums yra žinoma, kaip žmonijos namai. Nors mokslininkai ir ieško kitų gyvenamų planetų, bet ar spės surasti alternatyvą jai iki kol žmonija nesunaikins dabartinės ir vienintelės apsaugos? Taipogi, kiek ironiška situacija, kai žmonės ieško kitų planetų. Susidaro įspūdis, kad dabartinė verta išnykimo. Vietoj to, kad bandytume gelbėti dabartinius namus, mes ir toliau ją naikiname. Kaip kažkada vienas garsus žmogus yra sakęs: "Žmonija užprogramuota susinaikinti."

Baigusi rašyti naują straipsnį, išsisaugojau jį ir užverčiau kompiuterį. Pastaruoju metų, tik tą ir teveikiu. Negaliu susisiekti su savo tėčių, kas mane varo iš proto, todėl čiumpu kompiuterį ir rašau viskas, kas tuo momentų mane neramina.

-Turėtum eiti pavalgyti,-išgirdau mamos balsą.

-Nesu alkana. Eisiu prigulti,-sumurmėjau.

-Anastasija, suprantu, kad jaudiniesi dėl jų, bet negali savęs kankinti.

-Mama, man viskas gerai. Tiesiog pastaruoju metu esu nusilpusi,-suburbėjau. Ji daugiau nieko nebesakė, tik atsiduso ir išėjo iš kambario. Nenoriu su ją pyktis ar tuo labiau ją skaudinti, bet neapsimesiu, kad esu linksma. Jaudinuosi dėl jų, o dirbdama nors kiek galiu atsipalaiduoti.

ZACK

Pramerkiu akis, bei kelis kartus stipriai pamirksėjau. Kiek atsigavęs, pasukiojau galvą, bet nieko nemačiau, kol galiausiai supratau, kad ant mano galvos yra uždėtas medžiaginis maišelis. Kelias minutes aplinkui buvo mirtina tyla iki kol pasigirdo metalinių durų girgždesys. Po kelių sekundžių nuo mano galvos buvo nuimtas maišas, bet dėl per ryškios šviesos, negalėjau pamatyti to žmogaus. Jam pradėjus kalbėti sava kalba į patalpą įėjo dar keli žmonės. Galiausiai akims pripratus prie šviesos galėjau pažiūrėti į tuos žmonės.

-Nuostabu,-sumurmėjau. Nesupratau ką jie ant manęs rėkė, bet jau dabar kūriau planą, kaip išlikti gyvam.-Taip taip. Suprantu viską.

Visos kalbos nutilo, kai pasigirdo durų girgždesys ir į patalpą įėjo asmuo apsirengęs visiškai juodai.

-Giltinė prisistatė,-prunkštelėjau.

-Juokauk kiek nori. Humoras čia miršta,-pasigirdo moteriškas balsas.

Atsiprašau už trumpą dalį! :>