In darkness

47 Dalis

-Gerai visi, kaip ir sakiau, neleiskite viršininkui Meltonui viską suprasti. Beta būrys tegul stebi jį. Visi likusieji einam paskui mane,-sumurmėjau, pasitvarkydamas neperšaunamą lemenę.

-Kvaili pavadinimai nukopijuoti nuo kareivių,-išgirdau Zack balsą. Nenorėjau jį vežtis kartu, bet šito šmikio neįmanoma suvaldyti. O ir jis gerai manipuliuoja manimi, sakydamas, kad pasodinau jį už tai ko jis nepadarė. Su šituo jis ilgai terorizuos...

-Kodėl tu be peršaunamos lemenęs?-paklausiau.

-Sakykim, kad man jos neprireiks,-mirktelėjo.-O be to, jums policininkams reikėtu išmokti greičio.

-Greičio?

-Ruošiatės į misiją, kaip mergaitės,-pavartė akis paimdamas viena iš mano pistoletų.-Pasiskolinsiu,-šyptelėjo užsikišdamas jį už kelnių diržo. Idiotas. Vis dėl to, jei ne jis, šį operaciją šiandien nevyktu, tai jis viską išsiaiškino, kol tuo tarpu aš buvau įstrigęs vienoje vietoje kelis metus.

-Judam,-atsitokėjęs, pakėliau galvą į būrį. Šiandien arba niekada.

Žvalgo duotos koordinatės mus atvedė prie nuošalaus namo, kuris kažkada buvo keliautojų mėgstama smuklė. Nors pastatas turėtu būti jau be pradedantis griūti, bet atrodo, kad kažkas ji gerokai aptvarkė. Nepamenu, kad kas būtu jį nusipirkęs.

-Kur Zack?-paklausiau Jack. Nors jie broliai, bet su šituo bent eina susikalbėti.

-Jis turėtu būti čia,-sumurmėjau apsidairydamas.

-Jei pažįstu savo brolį, o aš jį pažįstu, tai esu įsitikinęs, kad jis jau braunasi į tą namą.

-Tai būtu ap...-jis neleido man pabaigti parodydamas į juodai apsirengusi vyrą, prie pastato durų.-Šūdas.

ANASTASIJA

Suinkščiau gavusi dar vieną smūgį, kuris atrodė buvo daug skausmingesnis už kitus. Jie be perstojo mušė mane, sakydami, kokia esu apgailėtina. Turėjau progą pabėgti ir praleidau ją.

-Bet žinai kas juokingiausia? Žinojau, kad turi segtuką ir kad bėgsi. Visą laiką tik žaidėme su tavimi, norėjome, kad manytum, jog gali pabėgti.

Stengiausi neleisti jų žodžiams manęs palaužti, bet dabar žinant, kad viskas buvo tik spektaklis, mane naikina. Aš prarandu viltį, kad kažkada iš čia išeisiu. Ironiška, kai supranti, kad esi keršto auka. Maniau, kad tai tik filmuose vyksta.

-Tavo tas išsigimėlis kareivis niekada tavęs neras. Jau turbūt dabar yra susiradęs naują auką, kuri ne tokia bailė ir sutiko su jo taisyklėmis. Ar nepastebėjai, kad niekam nepatinka tikroji tu? Jiems tu esi įdomi tik dėl kūno, o tavo asmenybė jiems mažiausiai rūpi,-nusijuokė Meltonas.

-Žinau, ką jūs bandote padaryti,-sumurmėjau.-Ir jums nepavyks,-sušnypščiau pažiūrėdama į juos. Neužilgo sulaukiau dar vieno smūgio, tik šįkart į veidą. Aš neleisiu jiems manęs nugalėti. Tegul jie mane daužo, žemina ar daro kitus siaubingus dalykus, aš žinau, kad mano šeima manęs ieško.

-Mes kantrus, brangute. Palauksime,-mirktelėjo.-O be to, jos visos taip sakė iki kol nepalaužėm jų. Juk to reikia iki mirties.

Nebe atsakiau jiems, nes žinojau, kad tai tik paskatins juos mane toliau mušti. Aš turiu atsigauti, kad vėl pabėgčiau, tik šįkart visam laikui.

Praėjus kokioms keturiasdešimt minučių, pradėjau skaičiuoti įtrūkimus ant lubų. Jie vis dar čia sėdėjo ir pasakojo savo sadistiškus dalykus, kuriuos mėgsta daryti su merginomis. Sunku buvo neišgirsti, kai jie paminėjo, jog prievartaudavo jas. Kas šlykščiausia, kad kai viršininkas įtraukė Fetter į savo gyvenimą, jai buvo tik šešiolika metų. Savo jaunystę ji paaukojo dėl seno išsigimėlio.

Nutraukiau savo mintis, kai išgirdau žingsnius viršuje. Pirma galvojau, kad man tik pasigirdo, bet kai pamačiau, kad ir jie susižvalgė, mano viduje kažkas suvirpėjo. Viltis išgyventi grįžta.

-Girdėjai?-sumurmėjo Melton.

-Turbūt vėl vaikėzai. Eik išvyk juos,-paliepė Fetter. Atrodo jie buvo ne juokais išsigandę, bet tuo pačiu ir susinervinę. Jų keršto planas kabo ant plauko, kaip ir mano gyvybė. Turiu kažką daryti.

-Gelbėkite!-surėkiau. Nors balsas buvo užkimęs ir drebantis, bet sugebėjau surikti taip, kad mane išgirstu. Po kelių sekundžių pajaučiau smūgį. Mano galva pradėjo svaigti, o karštas bėgantis kraujas nutekėjo ant čiužinio palikdamas dėmes. Per miglą mačiau, kaip jie išeina iš rūsio. Kadangi šįkart kojos nebuvo pririštos, aš tuo pasinaudojusi, pradėjau šliaužti prie durų. Negaliu pasiduoti.-Padėkite!-dar karta surikau, sukaupusi visas jėgas. Jei ir mirsiu, tai tik bandydama.

Naujaa!!! Šiandien parašysiu dar vieną, bet vistiek palikite savo nuomones apačioje, bei paspauskite VOTE!