In darkness

50 Dalis

Antra savaitė, kaip Zack ir mano tėtis išvykę į misiją Irake. Nors stengiuosi galvoti pozityviai, bet viskas baigiasi tuo, kad naktimis pabundu išpilta prakaito nuo patirto košmaro. Vis tas pats ir pats sapnas: karas, kraujas ir pranešimas, kad jie žuvo. To labiausiai ir bijau. Prarasti du man svarbus žmonės vienų metų... abejoju ar ištverčiau.

Pakilusi iš lovos, įsispyriau į šlepetes ir išėjau iš kambario. Norėčiau išeiti į lauką, pabūti parke, bet baimė, kad kažkas mane gali vėl pagrobti, neapleidžia manęs. Suprantu, kad mane terorizavę žmonės, laukia nuosprendžio kalėjime, bet bijau, kad jie turi dar daugiau bendrininkų. Nenoriu vėl patirti to gyvenimo etapo.

Įėjusi į virtuvę, radau mamos raštelį, kuriame jį rašė, kad išvyko į miestą. Pastaruoju metu, ji dažnai leidžia laiką mieste. Klausiau, kodėl, bet ji tik patikino, jog turi labai daug darbo.

Atsisėdusi prie stalo, išsitraukiau telefoną. Noriu, kad čia būtu Bela, bet niekaip negaliu jai prisiskambinti. Jos tėvai sako, kad ji išvykus į ekspediciją Afrikoje. Vis dėl to, jie patikino, kad ten yra ryšis, bet kodėl ji man neatsiliepia- neaišku.

Pasidariusi arbatos, vėl užlipau į savo kambarį. Įsijungusi mėgstamą serialą, atsiguliau į minkštą lovą. Turiu nors kiek nukreipti savo mintis, o tą padaryti turėtu padėti mėgstamą veiklą- žiūrėjimas į brolius Winchesterius.

(ir vėl jo pozicija, nors sakiau, kad nebus :D)

ZACK

-Koper, Hermen!-sušuko vadas. Mes su Aleksu persimetėm žvilgsnių ir patraukėme prie jo. Neatrodo, kad jis būtu labai laimingas, nors visgi, šioje vietoje niekas nėra laimingas.-Žvalgai pranešė, kad į teritoriją įskrido priešininkų lėktuvas. Manome, kad tai rusai. Jūsų misiją sunaikinti lėktuvą iki kol jis nepridarė dar daugiau žalos.

-Dar daugiau?-sutriko Aleksas.

-Jis susprogdino rytine bazę,-sumurmėjo. Daugiau nieko nesakęs, jis parodė į lėktuvus ir nuėjo prie majoro. Rytinėje bazėje buvo šauni komanda. Blogiausia, kad tuo momentų ten budėjo karo veteranė- Heilė. Keturiasdešimt perkopusi moteriškė, bet judri, kaip niekas kitas.

-Tai ką, einam paskraidysim,-burbtelėjau.

-Alex, ką rodo tavo radarai?-paklausiau. Skraidome jau puse valandos, bet jokio kito lėktuvo nematau. Arba jis spėjo nusileisti, arba vadas gavo melagingas naujienas. Spėju, antras variantas.

-Nieko,-sumurmėjo.-Nesuprantu. Jis negalėjo dingti.

-Sukamės atgal,-paliepiau.

-Palauk, kažką matau,-burbtelėjo.-Dvidešimt laipsnių į pietus, apleisti pastatai. Turėtume apsižvalgyti.

-Mums draudžiama palikti lėktuvus ir eiti žvalgytis. Geriau grįžkime.

Nors ir norėjau pažiūrėti, kas ten gero, bet tai gali pakenkti misijai. Palikti lėktuvus, lyg jų atidavimas priešininkams.

-Tada atvyksime čia be lėktuvų.

-Tai žvalgų darbas.

Jis daugiau nieko nebesakė, kas nors kiek mane pradžiugino. Nežinau, kas čia per noras eiti žvalgytis, bet žinau, kad nei man, nei jam naudos neatneš. Negaliu rizikuoti visą misiją, kai po kelių dienų vyks pagrindinis spektaklis. Nors siužeto dar nežinau, bet suprantu, kad tam reikalui nereikia papildomų problemų. Mano planas, kuo greičiau grįžti namo, kuriose laukia Ji. O kad grįsčiau greičiau, reikia susikaupimo.

Išlipęs iš lėktuvo, priėjau prie vado, kuris kaip tik kalbėjosi su majorų.

-Ką nors radote?-paklausė.

-Lėktuvo ne, bet radome žvalgų nepažymėtą teritoriją, kurioje yra apleisti pastatai. Manome, kad ten gali būti sandėliai,-sumurmėjau.

-Kodėl?-prabilo majoras.

-Nes matosi sunkvežimių vėžios. Kadangi jos neužpustytos, tai reiškia, kad padarytos šiandien,-pažiūrėjau į įj.

-Nusiūsime žvalgų grupę. Jei ten yra jų sandėliai, turime sunaikinti,-tarė majoras. Vadas tik pažiūrėjo į mane, ir uždėjęs ranką ant pečio, pasivedė, kiek tolėliau.

-Turime šnipą. Būk atsargus ir stebėk padėtį. Jei jis žino apie misiją, bandys pakenkti tiek tau, tiek Aleksui.

Nauja dalis!!! Kažkoks rašymo noras atsirado :D TIKIUOSI dalis patiko, nepamirškite paspausti VOTE ir pakomentuoti!!