it's your fault.

1.

Liko dvi vasaros savaitės iki mokslo metų pradžios. Pagalvojus kiekvieną minutę apie tai, širdį atrodo pradeda skaudėti vis stipriau. Visame Washington mieste stengiausi išsirinkti geriausią mokyklą, bet patekau ne ten kur tikėjausi. Nors mokyklos direktorius šypsosi kiekvienam mokiniui, bet niekada nesprendžia sukeltų problemų, visi elgiasi kaip nori.

Mano klasėje kas antras žmogus vartoja tabletes ir ne tik, ne tualete, o klasėje bandydami paslėpti tai po suolu. Pamokos metu kai mokytoja nusisuka į lentos pusę, jie išsitraukia ko nori iš kišenių ir greit atlieka savo darbelius. Per pertraukas einant kolidoriumi galima pamatyti kai vaikinai merginoms po sijonais deda telefono kameras ir fotografuoja, arba dar žiauriau - priekabiauja. Todėl niekada nesidedu sijonų ar suknelių. Nieks dėl to nieko nedaro, jie bijo. O mes? Tie nekalti žmonės įbauginti "blogiukų"? Bandom savo baimes paslėpti, po vadovėliais per pertraukas, arba leisdami laiką pertraukos metu kuo daugiau kieme net jeigu žiemą ir -30 laipsnių. Taip jau yra.

Niekada nesakiau nieko savo mamai apie tai, atrodo vis laukiu to momento kai pats direktorius imsis veiksmų. Bet net ir šitam dalyke jis bailys.

Gal mano pačios mama bijo žengti pro mokyklos duris? Dėl to tėvų susirinkimai ir buvo nutraukti, nes vieną kartą kažkoks vaikinas per kitos klasės tėvų susirinkimą bandė tuo metu visus tėvus apipilti balikliu kuris yra naudojamas valyti tualetams. Jam žinoma neišėjo ir už tai jis buvo pašalintas iš mokyklos dviem mėnesiam, bet po jų jis toliau laimingas vaikšto kartais man už peties.

***

- Alina? - Įsiveržė mama į kambarį. - Galėtum nueiti iki parduotuvės?

Čiupau telefoną pasižiūrėti kiek valandų atsidusdama, supratau kad turėsiu vėlų metą eiti iki artimiausios parduotuvės kuri nėra arti. Laikrodis rodė lygiai puse dešimt.

- Gerai. Pasistengsiu spėti.

- Jeigu nespėsi, rytoj liksim be tualetinio popieriaus. - Bandė pajuokauti.

Tokiu metu leisti savo septyniolikmetę dukrą iki tolimos parduotuvės - tai kažkokia beprotybė.

Greit įšokau į kedus ir užsidėjau pirmą po ranka pasitaikiusią ploną striukę. Skubėjau labai greitai, todėl ir atrodžiau nekaip. Ploni pižaminiai šortai, ir maikė ant kurios pavaizduotas šuo. Kurią irgi naudojau miegui.

Po kelių minučių atsiradau parduotuvėje, buvau jau šiek tiek praradusi savo normalų kvėpavimą nes tikra to žodžio prasme bėgau. Bijau tamsos ir pagrobimų, na jų niekad nebuvo mano mieste, bet ką gali žinoti? Gal eilinis praeivis pasitaikis žmogus iš mano mokyklos.

Rinkausi tarp daug tualetinių popierių, nesuprantu kodėl taip ilgai ten stovėjau. Tikriausiai dar negalėjau atsigauti po ilgo bėgimo, norėjau spėti į parduotuvę ne dėl tėvų, bet dėl kitos dienos reikalų tualete. Kai pagaliau tikriausiai supratau, kad stoviu ten jau kelias geras minutes, čiupau bet kurį.

Prieš mane eilėje stovėjo vaikinas, kuris buvo iš mano mokyklos. Turėjau bijoti, bet jis nebuvo iš tų "blogiukų". Jis nebuvo blogas, bet tie vaikinai niekada jam nesakė blogo žodžio. Kartais jis pro kolidorių praeidavo su mažu peiliuku kurį nešiodavosi su savimi ir sukiodavo aplink pirštus. Išgirdęs, kad padėjau kažką netoli jo prekių vaikinas staigiai atsisuko. Jo pilkos akys nukrypo tiesiai į mano veidą, nežinojau kur būtent jis žiūrėjo. Man į akis, lūpas, mano paraudusius skruostus ar kur kitur. Mačiau kai jo akys poto nukrypo į mano pirkinį, ir jo veide pasimatė šelmiška šypsenėlė. Bet ar tualetinį popierių pirkti yra blogai? Kažkas juokingo? Jis stovėjo taip arti manęs pirmą kartą, neskaitant tų kartų kada prasilengdavom kolidoriuje.

- Jaunuoli jūs mokėsite ar ne? - Mus abu nugabeno į realybę kasininkės balsas. Kuris jau buvo pilnas pykčio nes tikriausiai iš šono turėjom atrodyti kaip tu kvailiai, spoksojantys viens į kitą.

- Taip taip. - Pasigirdo kimus, bet stiprus balsas.

Jis pirko kramtomos gumos su stiprios mėtos skoniu, ir riešutų sviesto.

- Pakelį cigarečių. - Vėl kimus balsas.

Pikta moteris greit nuskanąvo vaikino prekes. Padaves jai pinigus, jis vėl paleido savo akių žvilgsnį. Tik ne ties mano pirkiniu, ar veidu. Bet drabužiais. Šūdas... Atrodžiau tikriausiai kaip pabėgusi iš namų. Bet panašiai juk ir buvo.

Procesas kasoje su manim įvyko žymiai greičiau. Bet kai jau nusisukau nuo kąsos link išėjimo, parduotuvėje jo nebuvo. O ko galėjau tikėtis?

Kai tik šaltas vakaro vėjas pasiekė mano kūną, oda pašiurpo ir taip mano kūnas sureaguodamas į staigų šaltį pradėjo kratytis. Mieste buvo tyla, mašinos nevažiavo, žmonės nevaikščiojo. Vienintelį dalyką ką pastebėjau, tai tą patį vaikiną stovintį per kelis metrus ir rūkantį. Šį kartą jis žiūrėjo ne į mane, bet tiesiai, net išgirdęs kad išėjau link mano pusės akių nepatraukė. Šaltis kratė mane kiekviena savo minute, todėl į jį negalėjau daugiau žiūrėti, o norėjau kaip tik grįžti į namus.

Net ėjimas atgal į namus man buvo nebetoks baisus, pati nesupratau kodėl. Kelis kartus buvau atsisukusi pasižiūrėti ar man už nugaros nieko nėra, ar manęs nieks neseka. Bet pamačius, kad gatvėse nė gyvos dvąsios nusiraminau. Tyla man patiko nes tikriausiai tuo metu, kad ir kas būtų ėjas, jo žingsnius girdėčiau iškart. Pati sau pasidariau saugi.

Kai jau grįžau į namus, mama tikriausiai dar saugiau nei aš snaudė kambarį.