it's your fault.

4.

Ačiū dievui laiku sugrįžo Erikas, ir nutraukė nemalonų pokalbį su vaikinais... po biškį buvo pradėje prakaituoti abu delnai. Ir ant veido jaučiau, kad buvau raudona.

- Alina paimiau tau vieną alaus. - Padavė vaikinas man tiesiai į rankas. - Jis silpnas.

Maloniai nusišypsojau.

- Taigi. - Pasigirdo vėl Mike balsas. - Kiek laiko draugaujat?

- Mes nedraugaujam. - Atsakiau, taip greitai kaip supratau klausimą. - Mes draugai. Nuo vaikystės. - Šiek tiek ramiau ištariau.

Pasigirdo Eriko juokas, o poto prisijungė ir Mike.

- Kas tokio juokingo?

Pradėjau jaustis nemaloniai, nepažįstu čia neivieno išskyrus Eriką. Negana to jis irgi šaiposi neaišku tik iš ko.

- Nieko. - Mike atsakymas jiem pasirodė dar labiau juokingas, nes po jo vaikinai dar labiau ėmė kvatoti.

- Kas po velnių jum juokinga? - Piktas Bryan balsas pasigirdo iš šono.

- Ji tiesiog labai juokinga. - Mike atsigerdamas alaus ištarė. - Jaudinasi taip lyg, tuoj turėtų prarasti savo nekaltybę.

Po šių žodžių aš neištariau daugiau nei žodžio, sutikau čia važiuoti tik dėl Eriko, nes buvau jo pasiilgus. O jis iš manęs juokiasi taip, lyg pirmą dieną mane pažinotų, nors pažįsta daug metų ir žino kaip aš jaudinuosi susipažinti su naujais žmonėmis.

Po valandos laiko, Erikas buvo jau apgirtes, ir šokių aikštelėje mačiau kaip šoko su kažkokia blondine mergina.

Sėdėjau viena prie statelio, prie kurio susitikom visi iš pat pradžių.

- Kodėl sėdi čia viena? - Priėjo Bryan.

Kiti vaikinai jau buvo dinge nežinia kur.

- Nežinau, visi išėjo. - Kodėl aš turiu taip jaudintis? Neturiu prieš ką, bet žodžiai kertasi tiesiog.

Pasigirdo vaikino švelnus juokas.

- Kas jum visiems tokio juokingo? - Šiek tiek piktesniu balsu pasakiau nei tikėjausi.

- Tu tiesiog labai bijai. Po kiekvieno žodžio vis užsikerti, lyg dabar man atsiskaitinėtum egzaminą. - Atsigerdamas viskio pasakė.

- Aš nebijau, esu tiesiog toks žmogus.

- Bijai. Jaučiu tai.

Jo paslaptingumas tiesiog mane žudė.

- Nenori važiuoti į namus? - Pasigirdo vėl jo balsas. - Manau nebesulauksi Eriko.

- Kodėl taip sakai?

Jis žvilgsniu parodė į Eriką, kuris buvo užsiėmes su ta mergina. Vaizdas nebuvo iš gražiausių.

- Na.. Aš dar gal pasiliksiu, reikėtų jį prižiūrėti.

Vaikinas atsistojo nuo kėdės, šiek tiek permetė akimis visus žmonės ir tada atsisuko į mane.

- Atnešti tau kažko išgerti?

Nukreipiau tiesiai akis į savo puodelį. Ten nebuvo daugiau like alaus. Atkišau jį Bryan.

- Alaus.

Neparodes jokių emocijų dingo žmonių minioje. Net nesuregavau kaip sugebėjau išgerti visą stikline alaus, kai esu visiškai negerenti? Tikriausiai jaudulys darė savo.

Kojos jau liepė atsistoti, nes nuo sėdėjimo jaučiau kaip skaudėjo visą užpakalį.

Vos kojos palietė žeme, susiubavau į šoną ir pasijaučiau girtesnė nei sėdėdama.

Kaip tik grįžo Bryan, su dviem stiklinėm.

- Viskas gerai? - Padėdamas jas ant stalo priėjo arčiau.

- Taip, tik nesu pratusi prie alkoholio. Geriau atsisėsiu.

Paimiau stikline alaus, ir atsigėriau kelis gurkšnius iškart. Mane keistai troškino.

- Nenori šiek tiek tą alų palikti ramybėje? Tu katik vos pastovėjai ant kojų. - Šiurkščiai kalbėjo.

- Mane troškina. - Piktai atsakiau.

- Vadinasi esi girta. - Vaikinas vėl atsistojo. - Tau jau laikas važiuoti namo.

Jo rankos atsirado ant mano liemens ir greit mane nukėlė nuo aukštos kėdės, ir nuleido švelniai ant žemės. Net nesuregavau kaip viskas greitai įvyko, jaučiau kad buvau girta. Nederėjo man atsistoti...

- Erikas manęs neveš į namus, jis girtas.

- Aš tave parvešiu.

Vaikinas pasiėmė savo daiktus ir paimdamas mane už riešo vedėsi iš baro.

Vaizdas liejosi labiau po kiekvieno žingsnio. Bet stengiausi išlikti kuo blaivesnė, nenoriu kad mane kažkas tokia matytų, o ypač Bryan.

Priėjome juodą mašiną, įlipusi į ją pajaučiau malonų mašinos kvapą.

Kelias į namus buvo nemalonus ir varginantis. Bandžiau vis save laikyti ties ta mintimi, kad neužmigčiau, bet nuo vienos stiklinės alaus apsunkau tiek jog jausčiausi lyg būčiau nemiegojusi ir dirbusi kelias paras. Vis žnybdavau sau į ranką, kad skausmas mane palaikytų žvalia, bet kūnas net į tai neregavo taip stipriai kaip norėjau to. Ir aš užmigau.

- Alina. - Pasigirdo vaikino balsas iš šono.

Atsikėliau staigiai.

- Mes jau prie tavo namų.

Jaučiau didelį gėdos jausmą, kad sugebėjau užmigti girta, nepažįstamo vaikino mašinoj.

- Taip. - Tik sugebėjau tyliai išlementi. - Ačiū.

- Tai lipk tada. - Šiurkščiai atrėžė vaikinas.

Mane tai išgązdino taip stipriai, jog atrodo tą pačią minutę pasijaučiau vėl kupina jėgų ir lyg būčiau neragavusi nei lašo alkoholio.

Vos išlipau iš mašinos, vaikinas nieko nesakes dingo.

Bandžiau į namus įeiti kuo tyliau, tiek kiek galėjau. Šiek tiek dar lingavau į abi puses, todėl net nebandžiau nusiimti batų vos įėjusi į namus, nusprendžiau viską susitvarkyti savo kambarį.

Kažkur buvau skaičiusi, kad nuo žmogaus jeigu jis net ir mažai gėrė sklinda didelis alkoholio kvapas. Todėl atsidariau langą, nusiėmiau batus ir nukišau juos po lova, kad mamai nekiltų joks įtarimas kodėl negalėjau to padaryti kolidoriuje.

Nebeturėjau jėgų nusiimti savo drabužių, todėl atsigulusi ant lovos iškart užmigau.