it's your fault.

36.

Pasigirdo sarkastiškas merginos juokas ir ji vėl veidu priartėjo arčiau manęs.

- Aš suprantu, kad jis tikras saldainiukas. Bet nereikia manęs laikyti durna ir galvoti, kad nesuprasiu kaip į jį žiūri. - Žodžiai paliko jos lūpas. - Jeigu nori likti sveikom kojom, atsitrauk.

Jos kūnas grįžo į savo vietą. O aš visą laiką stebėjau Bryan. Mano akyse kaupėsi ašaros, nes pasijaučiau silpniausias žmogus žemėje kuris galėjo egzistuoti tuo metu. Viskas ką jaučiau Bryan tiesiog susikaupė į didžiausią baimės rutulį kuris laikėsi ir vos nesprogo nuo Kajos žodžių.

Varžybos tęsėsi toliau, ir vos kitos komandos treneris pareikalavo minutės pertraukos Kajos kūnas atsistojo nuo kėdės.

- Tikiuosi supratai mane aiškiai. - Rimtu tonu pasakė ir su tuo ji dingo. Jos kūnas tolo iki išėjimo ir poto jos nebemačiau už medžių.

Už saves girdėjau kalbančias kelias merginų grupeles apie tai koks Bryan geras žaidėjas ir koks jis karštas vaikinas.

- Negaliu patikėti, kad toks vaikinas lanko mūsų mokyklą. - Sušnabždėjo kažkokia mergina. - Turiu omenį, jis karščiausias vaikinas kurį esu mačiusi iš mūsų miesto.

- Girdėjau, kad jis visiškai neprisileidžia merginų. Tik vienos nakties nuotykiai. - Atsakė kita mergina.

Aš užsimerkiau ir giliai įkvėpiau šaltesnio rudens oro, kurį iškart pajaučiau savo plaučiuose. Negirdėjau nieko tik savo gilų kvėpavimą kuris mane nuramino bent kelioms minutėms. Supratau, kad tiek kelio pati negrįšiu į namus, todėl iš rankinuko išsiėmiau telefoną, ir tik pradėjus jį laikyti rankoje supratau, kaip stipriai mano rankos drebėjo. Buvo toks keistas jausmas, kurio dar nesu jautusi.

Ir tik pakėlusi akis į viršų pamačiau, kad žaidimas jau po pertraukos vyksta dešimt minučių. Viskas buvo taip lyg būčiau prašokusi tam tikrą laiko tarpą, ir mano akyse pradėjo tamsėti. Vaizdas pradėjo lietis, ir galiausiai pajaučiau smūgį į žemę.

***

Pasikėliau būdama ligoninėje, ir pramerkusi akis iškart suregavau į skausmą kurį jaučiau galvoje. Vos pirštais priliečiau tą vietą, supratau kad ten guzas ir daugiau nenorėjusi savęs kankinti palikau jį ramybėje. Jaučiau didelį nuovargį ir gėda, nes prisiminimai grįžo iki to, jog prie visų žmonių tiesiog nukritau ant žemės.

Nesuprantu kas man pasidarė? Niekad nebuvau panašioje situacijoje, visad valgau daug, miegu gerai, nesuprantu kas ne taip.

Į mano palatą įėjo moteris baltu chalatu, todėl supratau, kad ji mano gydytoja.

- Kaip jautiesi Alina? - Ji nusišypsojo švelnia šypsena, kuri iškart vertė pasijausti geriau.

- Jaučiuosi labai pavargus, bet daugiau nieko.

- Tai normalu, miegojai daug. - Ji nusijuokė ir atsisėdo ant kėdės prie mano lovos. - Kai miego žmogui būna per daug, jis gali jaustis irgi pavarges.

- Kiek miegojau?

- Parą laiko.

Parą laiko? Jog šiandien penktadienis ir turėčiau būti tame vakarėlyje pas Bryan.

- Gydytoja, aš žinau kad tai skamba kvailai, bet man tikrai reikia šiandien grįžti į namus. - Turėjau bet kokia kaina bandyti išeiti iš ligoninės.

Jos veido mimika parodė, kad ji tikrai nėra patenkinta tuo ką girdi.

- Alina, tu išprotėjai? Neseniai tiesiog suskydai ant žemės prie visų žmonių ir dabar prašai, kad po paros laiko čia miegojimo aš tave paleisčiau?

Man pasidarė gėda. Ji buvo teisi, tai tik dar labiau parodė kaip man nusispjauti ant savęs.

- O kiek čia man reiks būti tada? - Atsargiai paklausiau.

- Iki antradienio bent jau. Mes nežinom nieko, reikia laiko kad išsiaiškintumėm, kas nutiko. - Ji atsinešė prietaisą spaudimui matuoti, todėl įsijungė ir laukėm kol jis pasikraus. - Žmonės ne kiekvieną dieną apalpsta. - Ji vėl nusišypsojo ir man pasidarė lengviau. Ji buvo jauna gydytoja todėl tas man labiausiai ir patiko. Ji supratingesnė nei tos senesnio amžiaus daktarės, kurios burba ant kiekvieno žmogaus.

Mama sužinojo pati pirma nes esu dar nepilnametė, bet ji negalėjo niekaip atsiprašyti iš darbo todėl atvažiuos tik vėlai vakare. Žinoma, juk pas ją tiek daug reikalų gyvenime, kaip galima suspėti dirbti darželio auklėtoja ir nuvažiuoti pas savo katik atvežtą į ligoninę dukrą?

Mano kūnas ilsėjosi visą parą ir aš vistiek jaučiuosi išsekusi. Keisčiausia tai, kad negaliu rasti tarp asmeninių daiktų savo telefono, ir galvoju tik apie tai ar Bryan matė mane tokia. Kaip jis reagavo? Gal jis išvis nieko nematė, o kažkas kitas manim pasirūpino...

Išgirdau beldimą į duris, todėl tyliai nusikeikiau nes atsikėlimas iš lovos man šiuo metu vienas iš sunkesnių darbų.

Atidariusi duris prieš akis išvydau Iza, Mike, Eriką ir Bryan. Jie atėjo su balionais ir išovė į orą konfeti vos jas atidariau.

- Staigmena! - Visi sušuko.

Tai buvo gražiausias dalykas, ką jie visi galėjo man padaryti. Neturėjau beveik visiškai draugų, todėl vieninteliai kurie atėjo mane gelbėjo nuo išprotėjimo šioj skylėj.

Visiems padėkojau ir švelniai apsikabinau. Ir kai atėjo Bryan eilė, aš nedrįsau pasižiūrėti jam į akis todėl tik švelniai apsikabinau, o jo didelės rankos sugebėjo apimti mano visą smulkų kūną. Tai buvo pirmas kartas kai aš ir Bryan apsikabinom.

Visi kalbėjom apie ligoninę, kas yra gulėje joje ir kaip jiems buvo blogai. Iza pasakojo, kad Mike tėvai labai šiltai ją priimė į jų šeima, todėl labai džiaugiuosi dėl jos.

- Kas iškvietė man greitąją? - Garsiai paklausiau vos gavau progą.

- Kažkokios merginos. - Atsakė Erikas. - Mes žaidėm ir kažkas pradėjo garsiai rėkti, kad kažkas neprabunda. Todėl mes su Bryan greit pribėgom ir tu tiesiog gulėjai ant žemės, o greitoji jau buvo iškviesta. Šūdas, buvo labai prastai...

Eriko pasakojimas sujaukė mano mintis dar labiau. Ir dabar nebežinojau ką turėčiau galvoti. Aš garsiai atsidusau tiesiog ir toliau sėdėjau nuleidusi akis. Jaučiau netoli savęs Bryan kūną ir beproto norėjau dar kartą jį apsikabint, norėčiau kad jis vėl bandytų mane pabučiuoti ir šį kartą kad viskas išeitų. Norėjau jo šilumos, ir kiekvieną minutę pagalvojus, kad niekada to neturėsiu mano širdį pjauna vis labiau.

- Mes atvažiavom su ta mintim, kad galėsim tave pasiimti į vakarėlį, bet kiek kalbėjom su gydytoja ji dar negali tavęs paleisti. - Kalbėjo Iza.

- Taip. Aš jau su ja kalbėjau apie tai, ir ji išvadino mane beprotę dėl to nes noriu šiandien išvažiuoti iš čia. - Nusijuokiau liūdnu juoku.

- Bus tų vakarėlių. - Iza priėjusi apsikabino mane iš šono. -Kitą savaitgalį darysim vakarėlį pas mane, todėl nepraleisi nieko. - Ji nusišypsojo.

Visi toliau gerai leidom laiką, ir kelis kartus man kažką pasakius Bryan atsakydavo švelniu tonu. Man tai patiko, mūsų draugiškas bendravimas kuris turės baigtis vos išeisiu iš ligoninės, kad ir kaip to nenorėčiau.

Atėjo vakaras ir už kelių valandų jiem turėjo prasidėti vakarėlis, todėl visi išvažiavo ir aš likau ir vėl viena.