it's your fault.

33.

Iza parvežė mane į namus ir vos tik įėjau pro duris, mane pasiekė keptos vištienos kvapas. Žinojau, kad mama vištiena gamina tik tada kai, bando atsiprašyti manęs arba tėčio.

- Tėti, kur mano lėktuvas kurį man padovanojai? - Pasigirdo mažo berniuko balsas iš svetainės. Jis išbėgo iš jos ir mažais žingsniukais bėgo link virtuvės, bet jo kūnas sustojo kai pamatė mane stovinčia tarpdurį.

Mano žvilgsnis buvo akmeninis, kai tuo tarpu jo akyse mačiau baime ir besikaupiančias ašaras. Kodėl jis verkia vos mane pamates? Visad norėjau vyresnio brolio, pas kurį galėčiau paprašyti pagalbos, ir kuris galėtų mane užstoti nepaisant visko. Bet vietoj to gavau, mažą berniuką kuris verkia nuo kiekvieno judesio.

Uždariau duris už saves ir žengiau žingsnį į priekį, kad nusiimčiau savo batus. Vos mano judesiai tapo greitesni jis pradėjo šaukti iš visos gerkles, ir verkti lyg aš būčiau jam kažką padariusi.

Į kolidorių įžengė tėtis ir greit apkabino berniuką, ir švelniai jam kelis kartus su ranka paglostė nugarą, kaip darydavo ir man...

- Kas atsitiko? - Jo balsas buvo sunerimes, ir jis manęs net nepastebėjo stovinčios.

- T-ten kažkokia teta s-stovi. - Kūkčiodamas pro ašaras toliau rėkė.

Tėtis greitai atsisuko, ir jo žvilgsnis iškart atsipalaidavo kai pamatė mane. Mano ausys daugiau negalėjo pakęsti to vaiko rėkimo, todėl nieko nelaukus aš praėjau pro juos ir lipdama laiptais nuėjau į savo kambarį, užsirakindama duris, kad nieks negalėtų įeiti.

Puikiai žinau, kad namuose yra ir mama nes visi trečiadieniai jai laisvi. Supratau, kad dar niekam nepasakojau apie situacija su tėvais, o visas pyktis ir skausmas susimaišes manyje kurį taip ilgai laikiau, pradeda po truputį veržtis į išore.

Susirašiau su Iza, ir mes susitarėm susitikti po valandos prie stadijono, kuriame turėtų žaisti Mike ir visi kiti vaikinai.

Puikiai žinau, kad nespėsiu atlikti jokių namų darbų, bet motyvacija nyksta su kiekviena minute kai išgirstu kalbant savo mama, tėtį ir tą mažą vaiką. Jie juokiasi apačioje taip garsiai, jog girdžiu kiekvieną nejuokinga juokelį savo tėčio. Ir atrodo jie net nesivargina paklausti manęs, apie tai kaip praėjo mano diena. Jie abu mane iškeitė į savo laimę, o ypač mama.

Viską sugadino mano tėtis. Jis tai sugeba geriausiai.

- Kur eini? - Pasigirdo mamos balsas kai pamatė mane praeinančia pro virtuve. - Nevalgysi vakarienės?

- Į lauką. Ne. - Atsakiau, ir nieko nelaukusi išėjau užtrenkusi duris.

Jau po pusvalandžio buvau prie stadiono ir laukiau Izos kol ji pasirodys.

Sėdėjome aikštelėje ir žiūrėjome kaip Mike, Erikas, ir Bryan spardė kamuolį. Mano žvilgsnis buvo nuleistas žemyn, nes kad ir kaip norėjau stebėti Bryan aš negalėjau to daryti tada kai šalia yra visi jie.

- Mano mama susitaikė su mano tėčiu. - Suburbėjau taip, kad girdėtų tik Iza. - Ir negana to gavau šiandien į namus brolį rėksnį.

Jaučiau Izos žvilgsnį tiesiai į save, ir pakėliau akis susitikdama su ja.

- O kaip ta moteris su kuria jis gyveno visus šiuos metus? - Ji buvo nustebusi, kai tuo tarpu jaučiau, kad po truputį pradedu suprasti, kad tai ką pasakoju yra tiesa.

- Ji metė mano tėtį su tuo vaiku. Ir dabar jis grįžo pas mus. - Mano tonas buvo tylus. Nenorėjau, kad daugiau kažkas apie tai žinotų. Mano žvilgsnis grįžo prie žolės.

- Nieko kito ir nebuvo galima tikėtis.

Aš greitai atsisukau į Izą atgal, ir iš pradžių nesupratau ką ji turi omenį.