it's your fault.

22.

Prabudau visa išprakaitavusi ir drebanti. Mano kambario langas buvo atidarytas, o už lango lijo ir tvyrojo šaltas rudens vėjas. Griebusi savo telefoną pamačiau ekrane kelis praleistus skambučius nuo Bryan? Ar man nesivaidena? Bryan man skambino? Jis tikriausiai vėl kažką sugalvojo, tik nežinojau ar verta jam atskambinti nes miegojau kelias valandas, o praleisti skambučiai buvo prieš dvi. Ilgai negalvojus, nuspaudžiau mygtuką, kad atskambinčiau. Po kelių ilgų pypsėjimų pasigirdo vaikino švelnus ir ramus balsas.

- Klausau?

- Skambinai? - Bandžiau kalbėti kuo šalčiau, tik nežinau kaip tikrai tai skambėjo.

- Aa.. Taip. - Minute tvyrojo nejauki tyla. - Norėjau paklausti ką šiandien veiki.

- O kodėl tau įdomu?

Mane nustebino Bryan susidomėjimas, kodėl jam įdomu ką aš veikiu?

- Alina, tiesiog atsakyk. - Vaikino balsas surimtėjo, bet išliko ramus.

- Nieko neveikiu. Kodėl klausi?

- Reikia susitikti.

Aš garsiai atsidusau, ir galvojau apie tai, ar verta man vėl nusileisti jam ir bandyti susibendrauti su juo? Po visko kas įvyko, aš galvojau apie Bryan bėveik kiekvieną gyvenimo akimirką, negalėdama išmesti jo iš galvos, ir gal būt susitikimas su juo nėra gera mintis. Bet jeigu susitikčiau, gal išsiaiškinčiau viską?

- Taigi.. Ką galvoji? - Bryan klausimas gražino mane į realybę.

- Nežinau... Gal. - Mano atsakymas tikrai nebuvo tvirtas.

- Tada aš būsiu prie tavo namų lygiai aštuntą.

Jis padėjo ragelį. O aš dar negalėjau suprasti, ar padariau gerą sprendimą. Jeigu jis kažkur mane išsiveš? Gal to nebus...

Pasižiūrėjusį į laiką pamačiau, kad turiu dar dvi valandas susiruošti. Tiesą pasakius, nesu ta mergina kuri daug prisimakliavoja veidą susitikdama su vaikinu, bet norėjau bent šiandien atrodyti kaip normali ir šiuolaikiška mergina. Todėl nelaukus pasiėmiau vos turimo makiažo, kurį ir taip man atidavė Izą nes jai jis buvo atsibodes.

Prieš veidrodį sėdėjau bėveik visą laiką ir bandžiau pasidažyti savo veidą kuo gražiau, kas man ir išėjo. Nežinau kaip nes dažausi labai retai, bet tikriausiai kažkada buvusios Izos makiažų pamokos man tikrai pravertė šiandien, bet vistiek buvau už naturalumą, jis man visad labiau tikdavo. Na bent jau taip sakydavo močiutė.

Laikas prabėgo taip greit, kad net nespėjau suprasti, jog liko tik kelios minutės iki aštuonių ir man jau laikas išeiti. Jaučiau kai rankos pradeda prakaituoti, o kūnas drebėti, ir niekad negalvojau, kad turėsiu jaudintis susitikdama su vaikinu kurio taip nemėgstu. Kodėl apskritai aš jaudinuosi? Bandžiau kvėpuoti vis giliau, bet šis durnas patarimas kurį kažkas išrado man visiškai nepadeda.

Stovėjau prieš savo namą prie pat kelio. Jau po aštuonių kelios minutės, o Bryan automobilio nematyt. Negi jis tikrai sugebėjo mane eilinį kartą apkvailinti? Jeigu taip ir yra aš pradėsiu jo nekęsti dar labiau. Kai jau viltys pradėjo pasiekti dugną, vos man užsisukus išvydau Bryan automobilį. Jis važiavo su garsia ir trankia muzika, kas mano dėmesį iškart patraukė, man ji patiko, bet žinant mūsų situacija ji visiškai netiko.

Vos įlipus į automobilį mane pasiekė mėtinis kvapas susimaišes su citrinos kvapu kas derinosi tarp pusavį nuostabiai.

- Labas. - Kimus vaikino balsas pasigirdo.

- Labas. - Tyliai sumurmėjau.

- Kažkas žino, kad mes susitinkam?

- Ne.

- Gera mergaitė.

Kodėl jis apskritai klausia tokių dalykų? Jam gėda dėl manęs? Vis norėjau to paklausti, bet nesu tokia drąsi tokiems klausimams.

Mašinoje tylėjome, o Bryan vis suko ratus aplinkui miestą. Mano akys stebėjo vis besikeičiančius vaizdus pro langą, kuriuos mažiau jau per valandą trečią ar ketvirtą kartą.

- Kodėl aš čia esu? - Prabilau.

Vaikinas tylėjo prieš savo atsakymą.

- Nes aš to noriu. - Jo tonas buvo nepiktas, bet ir nemaloniausias.

Kodėl jis išvis mane pasikvietė čia jeigu net nenori būti kartu su tokia nevykele kaip aš?

- Kur mes važiuojam?

- Į vakarėlį.

- Į vakarėlį?

- Taip. - Jis nesivargino pažvelkti į mane. Tiksliau jis visą laiką tiesiog žiūrėjo į kelią, lyg manęs čia net nebūtų.

- O tu bent pasiteiravai ar aš to noriu? - Mano tonas buvo pakeltas, bet aš turėjau tam priežastį. Šitas asilas, galvoja kad gali daryti su manim viską ką nori.

- Jeigu jau esi su manim tai ir turi važiuoti ten kur būsiu aš. - Jo žvilgsnis pagaliau atsisuko į mane. Ir nežinau kodėl, bet mūsų žvilgsniams susitikus manyje kažkas suvirpėjo. Lyg naujas jausmas katik būtų atsirakines mano širdyje.

Visą kelią iki "vakarėlio" namų mes tylėjom. Jaučiau kaip neturėjau daugiau energijos ginčytis su juo apie kažkokias nereikšmingas nesąmones. Nežinau ką pagalvotų dabar mano mama jeigu žinotų kur ir su kuo važiuoju. Tikriausiai namų arieštas būtų iki gyvenimo galo ir po jo.

Bryan mašina sustojo prie kažkokio didelio namo, kurio net nepavadinčiau namu, tai labiau "rūmai". Namas dvelkė prabanga nevien iš išorės, bet ir išvidaus nes visų baltų kraštai buvo paauksuoti, todėl apie tokią prabangą man tik sapnuose reikėtų sapnuoti. Tranki muzika aidėjo per visą namą

- Kieno namuose mes esam?

- Mano. - Su didele šypsena veide atsakė Bryan.

Atrodė jis didžiavosi kur gyvena. Ir tai suprantama, nes mano namas iš tolo neprilygo Bryan karalystėj. Viskas buvo prabangu ir gražu, lyg čia gyventų milijonierių šeima.

Žmonių buvo ne per daugiausiai todėl puikiai galėjau matyti visų veidus ir žinoti kas yra kartu čia.

- Gal nori išgerti? - Jo žvilgsnis pasiekes mane, vėl sukurstė tą jausmą viduje. Jis stebėjo kiekvieną mano veido dalele lyg ieškodamas atsakymų.

- Aš negeriu. - Šaltai atsakiau ir nusukau žvilgsnį toliau stebėdama namus.