it's your fault.

52.

Užmigau Bryan glėbyje jam pasakojant visokias gyvenimo istorijas. Net nepajutau kaip mano kūnas buvo pavarges nuo dienos įvykių, ir atsiradus Bryan mano gyvenime jų pasidarė labai daug. Nesiskundžiu tuo per daug, nes jo buvimas šalia mane ramina kiekvieną minutę, bet pašaliniai žmonės atrodo bando mum sutrugdyti būti kartu.

Atsikėliau nuo dušo garsų, ir šiek tiek pasivarčiusi lovoje supratau, kad Bryan nėra šalia.

- Labas rytas. - Pasisveikino vaikinas. Jis buvo tik su rankšluosčiu apsivyniojas jį aplink liemenį, niekad nebuvau mačiusi Bryan tokio iš taip arti. Ant jo kūno dar galėjai pamatyti slystančius vandens lašus.

- Labas rytas. - Ištariau suprasdama, kad per ilgai užsispksojau į jį.

- Net nebandžiau tavęs prikelti, mielai miegojai. - Bryan veide buvo šypsena, prie ko tikrai nesu prątusi. Dažniausiai jį matydavau tik piktą ir nepatenkintą.

- Reikėjo tai padaryti. - Atsakiau atsistojusi. - Mano tėvai tikriausiai dabar jau paiešką skelbia.

- Taip blogai?

Jam paklausus galvojau ką atsakyti. Nenorėjau pasirodyti kaip visiška nevykėlė, bet meluoti negaliu. Jis viską supras.

- Tai dėl vakar dienos. Jie neleido niekur išeiti, o aš tai padariau. - Atsidusau. - Turiu grįžti, miegojau su drabužiais kuriais atėjau. - Nusijuokiau.

Bryan tiesiog nusijuokė.

- Duok dešimt minučių, susiruošiu ir parvešiu tave.

Palinksėjau ir atsisėdau ant lovos krašto laukti Bryan.

Nervinausi galvodama ką pasakis mano tėvai pamate mane grįžtančia tokiu metu. Buvo jau pietūs, o mano telefonas išsikroves kas tik pablogino visą situaciją. Jie tikriausiai nuraus visas mano kūno dalis, ir padaris taip kad manęs lyg niekada niekur nebuvo...

Bryan sustojo prie mano namų kiemo, o aš tiesiog sėdėjau jo mašinoje galvodama ką turėčiau pasakyti tėvams.

- Bijai? - Paklausė Bryan.

- Šiek tiek. - Nervingai nusijuokiau.

- Žinai, jeigu bus labai blogai, galėsi visad man parašyti ir aš tavim pasirūpinsiu. - Atsakė žiūrėdamas man tiesiai į akis.

- Aš nevelsiu tavęs į tai. Turiu pati susitvarkyti su jais.

Mes atsisveikinom ir aš patraukiau link namų. Prieš įeidama į namus dar kartą atsisukau ir mačiau kaip Bryan mašina dar vis stovėjo ir atrodė jis laukė kol įeisiu į namus, jog būtų užtikrintas kad grįšiu saugiai.

Mane prie durų iškart pasitiko tėvai ir verkiantis Ethan. Jie tikriausiai trys didžiausi mano galvos skausmai dabar. Nesu nustebusi, kad jie tiesiog tykojo prie durų ir laukė mano grįžimo į namus.

- Grįžai valkata? - Pasigirdo mamos griežtas tonas. - Ar bent nutuoki ką padarei?

- Taip. Išėjau iš namų. - Atsakiau bandydama nusimauti batus.

- Nesuvoki kaip viskas yra rimta, Alina. - Pradėjo kalbėti tėtis. - Mes vakar griežtai tau uždraudėm išeiti iš namų, o tu išėjai ir negana to negrįžai visą naktį.

- Jūs taip viską imat į širdį. - Bandžiau kalbėti kuo ramesniu tonu, bet atrodo kuo toliau girdžiu jų balsus tuo labiau tai pradeda darytis sunkiau.

Prasilenkiau su jais nueidama į virtuvę ir pasiimdama vandens buteliuką iš šaldytuvo. Girdėjau kaip jie sekė iš paskos.

- Mes tave auginom ne tam, kad galėtum daryti ką nori! - Mama rėkė atrodė visa gerkle. - Tu gėdos nedarysi mūsų šeimai, valkata!

- Ji neverta tavo rėkimų. - Atsakė tėtis.

Aš sarkastiškai nusijuokiau atsigerdama vandens. Nežinau kodėl, bet tai jau tampa juokinga.

- Tau dar juokinga? - Mama priėjusi trenkė man per veidą stipriai ir per visą veidą atrodo nuėjo deginantis skausmas. - Kas galvoji tokia esi?

- Žmogus kuris turi teisę daryti ką nori, nes esu pilnametė kaip ir jūs abu. - Atsakiau. - Patys esat geresni? Slapstėtės abu, kai tėtis vos grįžo į namus! Lyg būtumėt paaugliai. - Neištvėriau, mano tonas pakilo. - O tu galvoji esi suaugusi? Trenkti savo dukrai už tai kad ji pagaliau gyvena gyvenimą? Sėdėdavau savaitėmis namuose, nes turėjau tik vieną Izą, o kai mano gyvenimę atsirado vos daugiau žmonių jūs abu man liepet vėl būti visiškai vienišai. - Įkvėpiau oro, nes visas deguonis išėjo iš mano plaučių nuo to kaip garsiai ir greitai kalbėjau. - Net nesuprantat koks sušiktas jausmas yra būti visiškai vienam.

Padėjau vandens buteliuką ant stalo.

Daugiau negalėjau klausyti to ką jie kalbėjo apie mane, todėl nubėgau laiptais į viršų, atgal į savo kambarį ir užrakinau duris.

Girdėjau kai jie kelis kartus bandė įeiti į vidų, bet neatidariau jiems durų.

Sėdėdama viena kambarį, mąsčiau apie visą šitą situacija ir susikaupė kelios ašaros kurias iškart nuvaliau. Neivienas iš jų nevertas mano ašarų.

Mačiau kaip Bryan atsiuntė kelias žinutes, į kurias jėgų kol kas neturėjau atsakyti. Norėjau pabūti viena su savo mintimis, ir susiprasti kas atsitiko. Kodėl mano tėvai visad turi būti tokie? Jie visą gyvenimą kontroliavo mano sprendimus, visad liepdavo daryti priešingai nei aš noriu. Drausdavo turėti didelius kiekius draugų, todėl visad buvau viena arba su Iza. Vos pasakydavau mamai, kad man patinka kažkokios berniukas, ji iškart uždrausdavo kelti koją iš namų, tik tam kad jo nematyčiau ir negalėčiau bendrauti su juo. Tada daug verkdavau. Ir taip visada.

Džiaugiausi tuo, kad turėjau dar visą savaite nuotolinio mokymosi ir galėjau dar šiek tiek laiko praleisti namuose be visų tų kvailų žvilgsnių.

Visą naktį prakalbėjom su Iza apie mane ir Bryan. Papasakojau jai beveik viską, na išskyrus tą faktą jog vos nepasimylėjau su Bryan. Ji buvo nustebusi, bet laiminga ir man tai buvo svarbiausia. Iš šeimos didelio palaikymo negavau, bet Izos motyvuojantys žodžiai bendrauti su Bryan toliau man tikrai padeda. Ji visad mokėjo žmonėse įžvelgti kažką gero, ko aš nelabai mokėjau ir tik po laiko suprasdavau ką ji matydavo.

- Kaip tau su Mike? - Paklausiau.

- Viskas gerai. - Nusijuokė. - Jis nori mane išsivešti kalėdoms pas jo senelius į Ispaniją. - Merginos veide buvo didelė šypsena.

- Važiuok, tai labai gera proga pabūti kažkur kitur.

- Jau šiandien priėmiau jo pasiūlymą. Atrodo mano tėvams tikrai patinka Mike. - Ji buvo pati laimingiausia, kai aš tuo tarpu negalėjau išspausti tikros šypsenos.

Švelniai nusišypsojau.

- O kaip tavo tėvai reagavo į Bryan? - Pasigirdo netikėtas klausimas.

Garsiai atsidusau.

- Jie man neleidžia kelti net kojos iš namų, vos sužinojo kad su kažkuo be tavęs leidžiu laiką.

- Jie visad buvo tokie, jog žinai juos.

- Taip, žinau. Tiesiog nesijaučiu maloniai prieš Bryan, atrodo nei jo tėvai, nei mano nepritaria mūsų santykiams. - Nusijuokiau nervingai.

- Jiems reikia tikriausiai priprasti prie to. Jog tikriausiai nei tavo, nei Bryan tėvai nėra įprate matyti savo vaikus su antrom pusėm, dabar jiem atrodo kad tai vaikų meilė kuri greitai sugrius, bet jūs galit įrodyti kaip stipriai jie klysta.

Pokalbis dar tęsėsi kelias valandas, kol galiausiai atsisveikinom ir nuėjom miegoti. Pokalbiai su Iza man tikrai padeda. Ir ji teisi, neivieno iš mūsų tėvai nėra prate matyti mus su antrom pusėm, bet gal būt laikui bėgant viskas susitvarkys?