it's your fault.

14.

Ėjau paskui Bryan. Priėjes prie savo mašinos jis atidarė lengvu judesiu bagažine ir pradėjo raustis tarp daiktų, jo mašina stovėjo toliau nuo kitų kas man kėlė eilinį kartą baime. Jo džemperio kapišonas buvo uždėtas ant galvos todėl jis atrodė kitaip nei įprastai.

- Gal galiu paklausti? - Rėkiau mintyse norėdama sužinoti atsakymą. Man to reikėjo.

- Paklausti? - Jis pasitikslino lyg nebūtų išgirdes.

Mano galva linktelėjo kelis kartus.

- Klausk. - Jis užsisuko toliau į mašinos bagažine ieškodamas to ko reikėjo.

- Kodėl tu man rašei? - Nedrąsiai pasakyti žodžiai išsprūdo ir jis atrodo tai pastebėjo. Nes jo kūnas vėl atsisuko į mane ir jo veide atsirado šypsena.

- O ką? Pasiilgai?

- Ne. -Tvirtai pasakiau. - Man tiesiog reikia žinoti kokiu tikslu rašai ir ko nori iš manęs.

Jo tylus juokas pasigirdo.

- Nežinau. Tiesiog.

-Tiesiog?

- Taip, tiesiog. - Tonas paaštrėjo taip lyg būčiau to klausinėjus jau milijonus kartų.

Jo rankoje atrodo iš niekur atsirado servetėlės ir jis staigiu judesiu man jas atkišo. Ištiesiau ranką, kad paimčiau servetėle ir mūsų pirštai sekundėj netyčia susilietė. Pajaučiau nuo tokio mažo prisilietimo, kad jo rankos buvo šiltesnės nei kada buvau lietusi kieno nors kito ranką.

- Ačiū.

Servetėle valiausi kelnes, bet didelėms dėmėms pašalinti to nepavyko. Bryan uždarė savo mašinos bagažinės duris ir dar kartą mūsų žvilgsniui susitikus jis nusisuko ir grįžo sėdėti į tą pačią vietą kur sėdėjau aš, lyg speceliai. Priėjau prie Izos žinodama, kad man ir vėl reikia pabūti su ja, kad gaučiau pasitikėjimo trupinėlių. Ji kažką šnekėjo su Mike, bet man tai buvo nesvarbu, man reikėjo jos. Vos priėjau prie jos mūsų žvilgsniai susitiko.

- Kur buvai? - Jos tonas buvo susirūpines, bet tuo pačiu ir šiltas.

- Apsipyliau alumi, todėl valiau kelnes. - Nusijuokiau iš to, kaip juokingai tai skamba.

Jos ranka atsidūrė ant mano peties mane apsikabindama, lyg nujaustų, kad man reikia pabūti su ja.

- Mike kaip tik norėjo tau kai ką pasakyti.

Mano ramybė pasišalino ir pakėlusi galvą pamačiau vaikino veidą kuris matėsi nebuvo patenkintas tuo ką pasakė Iza, ir tuo pačiu jaudinosi.

- Klausyk. - Jis padarė ilgą pauze atsidusdamas. - Aš atsiprašau už praeitą kartą. Nenorėjau tavęs įžeisti, tik juokavau. - Jis nusišypsojo taip lyg bandytų mane kažkuo įtikinti. - Visi mano draugai žino, kad esu kvailys su nejuokingais juokeliais.

Mano mintyse verdė tūkstančiais atsakymų, bet tinkamo atrodo sumegzsti nesugebėjau.

- Viskas gerai, jau pamiršau tai. Aš irgi atsiprašau.

- Taika? - Jis ištraukė savo ranką ir atkišo man taip lyg norėtų pasisveikinti.

- Taika. - Ištariau su šypsena veide ir padaviau jam ranką.

Supratau šitoj situacijoj tik vieną, kad be Izos jis nebūtų atsiprašes nei už ką. Jos vienas dar geras bruožas tai, kad ji moka įtikinti žmonės tikėti tuo kuo tiki ir ji. Ir tai manau labiau kaip talentas kurį ji turi iš savo tėčio.

- Vaikinai gal laikas pakelti savo subines nuo to betono gabalo ir ateiti čia? - Mike balsas atkreipė tiek Eriko tiek Bryan dėmesį. Abu susižvalgė lyg nesuprasdami ką daryti, bet po kelių sekundžių jie atsistojo ir priėjo.