it's your fault.

45.

Su Mike stovėjome policijos nuovadoje ir laukėm pareigūno su kuriuo galėsim pasikalbėti apie tai kas įvyko, laikas bėgo ir su kiekviena minute vis labiau galvojau apie tai kas dabar vyksta su Alina ir Iza. Tai atsitiko per mane, aš dėl to kaltas.

- Jeigu visi dirbtų kaip jie, mes tikriausiai nenugyventumėm nei puse to ką esam dabar padare. - Tyliai skundėsi Mike.

Kai pagaliau po ilgo laukimo pasirodė pareigūnas kurio mums taip reikėjo mes galėjom pradėti pasakoti.

- Yra dvi pagrobtos merginos. - Ištariau. - Nežinom kur jos, bet vaikinas kuris yra dabar su jom man atsiuntė vaizdo įraša ir kiek žinau pagal telefono buvimo vietą galima atsekti. - Žiūrėjau tiesiai į pareigūno akis.

- Jūs esat tikri, kad jos pagrobtos? Nėra netyčia taip, kad jie tiesiog kartu leidžia laiką?

Mano kraujas pradėjo virti nevaldomu greičiu.

- Ar jums atrodo, kad mes tokie kvaili ir nesuprantam kada mūsų draugės yra pagrobtos? - Pasigirdo Mike garsus tonas. - Bryan parodyk jam tą įrašą.

Greit iš kišenės išsitraukiau telefoną ir atkišau jam jį su pajungtu įrašu, atrodo jam tai buvo eilinė diena ofise ir jis net per daug nereagavo į tai.

- Taip suprantu. - Suburbėjo kažką užsirašydamas į lapą.

Mes greit su Mike susižvalgėm.

- Ir viskas? Jūs daugiau nieko nedarysit? Tik "supratau"? - Mano tonas kilo taip pat greitai ir supratau, kad turiu vėl pradėti valdytis nes dabar ne pats geriausias metas leisti savo emocijoms save valdyti. Turiu išlikti švaraus proto.

- O pagal jus ką mes turim daryti? Šios merginos kiek suprantu yra pagrobtos vos kelias valandas, ir apart jūsų man daugiau nieks apie jas nepranešė. Tam kad ieškotumėm, žmogus turi būti dinges mažiausiai keturiasdešimt aštuonias valandas.

Spaudžiau kumštį viduje vis stipriau.

- Ką jūs kalbat per nesąmones?! - Mike staigiai pradėjo šaukti per kabinetą.

Uždėdamas savo ranką ant jo peties daviau ženklą, kad nusiramintų.

- Bent pabandykit pagal telefono buvimo vietą atsekti. - Pasakiau šiek tiek ramesniu balsu.

- Po keturiasdešimt aštuonių valandų tai ir padarysim. - Nepakėles akių toliau kažką užsirašinėjo. Suprasdamas, kad nebėra tikslo daugiau prašyti čia pagalbos mes išėjom su Mike iš pastato ir pasukom link jo mašinos.

- Negaliu patikėti, kad dirba tokie besmegeniai žmonės čia. - Burbėjo Mike. - Ką dabar darysim?

Galvoje sukosi daug minčių, ir atėjo tik viena. Abu mes nieko nepadarysim, bet su to žmogaus pagalba galiu viską.

Alison pozicija.

Dar keli smūgiai palietė mano veidą ir jaučiau, kaip po truputį netenku sąmonės ir vėl. Izos verkimas nesustoja, o aš bandau neverkti iš skausmo kurį jaučiu savo viduje.

Simon juokas pasigirdo per kambarį, o jo draugas tiesiog sėdėjo ant kėdės stebėdamas visą vaizdą.

- Gal ne taip tu jam ir rūpi Alina. Ar ne taip? - Priartėdamas dar kartą prie manęs man trenkė.

Norėjau jam pasakyti, kad aš ir neturėčiau jam rūpėti nes tarp mūsų nieko nėra, bet neturėjau tam jėgų.

Gavau tiek smūgių į veidą, kai jau nebejaučiau skausmo nuo tam tikrų silpnesnių smūgių.

- Pripažinsiu, pamatydamas tave vakarėlį galvojau, kad esi tokia kaip visos. - Jis nusijuokė tyliai pakratydamas tą ranką su kuria man trenkė. - Bet tu esi kitokia, ir žinai kuom? Tu esi tiesiog kilimas į kurį visi vyrai gali valytis kojas, kaip dabar darau aš. - Simon dar garsesnis juokas pasigirdo per kambarį. - Jaden, apramink tą verksnę.

Vaikinas greit atsistojo ir priėjas prie Izos trenkė tokiu smūgiu, kad ji iškart apalpo prie pat manęs. Nemačiau nieko, akis viena buvo užtinusi ir vos galėjau girdėti kas man buvo sakoma. Jaučiau savo pereinantį silpnumą per visą kūną, suprasdama dar šiek tiek kad turiu kovoti. Turiu išlikti stipri jeigu noriu dar gyventi, bet jėgos senka su kiekviena valanda vis daugiau.

Staiga pasigirdo šūkavimai lauke ir kažkokių vyrų balsai, Simon su Jaden nesuprate kas vyksta priėjo prie lango ir stebėjo vaizdą. Mačiau iš jų akių, kad jie buvo išsigande.

- Šūdas, kas ten buvo? - Jaden drebantis balsas pasigirdo. - Sakei, kad su policija viskas sutvarkyta ir nieks jų neieškos. - Pradėjo panikuoti vaikinas.

- Jų ir neturi ieškoti, tai kažkas kitas. - Simon žvilgsnis pagavo mus ir priėjas prie manęs jis stipriai suimė mano smulkų kūną. - Kas ateina jūsų? Sakyk! - Pradėjo šaukti.

Simon jau užsimojo ir buvau pasiruošusi dar vienam smūgiui kai į namus įžengė daug vaikinų apsirengusių kažkokias juodas policininkų uniformas. Jie nusitaikė tiesiai į Simon ir Jaden, ir pamačius tokį vaizdą man palengvėjo. Pagaliau...

Jau pradėjau jausti kai mano kūnas krenta šalia Izos, ir kai po truputį netenku sąmonės. Jaučiau kai kažkieno rankos mane sulaikė ir pagavo, bet nežinojau kieno. Tiesiog jaučiau, kad prisilietimas buvo man lyg namai kurių man taip trūko čia.

***

Mano kūnas šiek tiek sudrebėjo vos pasikėliau, lėtai ir švelniai atmerkiau akis ir apsidairydama pamačiau kad esu ligoninėj ir vėl. Ko reikėjo tikėtis...

Šiek tiek prasibudinusi pradėjau stebėti aplinką, ir atsisukusi į dešinę pusę pamačiau miegančia mamą su tėčiu ir tą verksnį prie kurio jau pradedu priprasti. Buvau prijungta prie trijų skirtingų aparatų ir jie visi pypsėjo, norėjau to nebegirdėti bet galėjau paprasčiausiai visko nusiimti.

- Alina, dukryte mano. - Pasigirdo mamos balsas kai ji staigiai priartėjo prie manęs ir apkabino mane. Aš suinksčiau iš skausmo nes dar skaudėjo visą kūną.

Mama atsiprašė ir atsisėdo ant lovos krašto, tėtis su broliu toliau miegojo nereaguodami.

- Kaip jautiesi? Tu net neišsivaizduoji kokie mes buvom išsigande kai negrįžai į namus. - Ji švelniai suimė mano ranką.

- Žinau mama. - Atsakiau. - Kur Iza?

- Ji išskraidinta į New York'ą.

- Ką? kodėl? - Ką ji ten veikia? Juk ji dar negali niekur išvykti.

- Jai daris sunkią operaciją ten, ji sunkiai sužeista. Bet ji išgyvens, viskas gerai. - Mama paėmė buteliuką vandens ir atkišo jį man. - Mokytojai leido jums pasiimti abiems nuotolinį mokymą mėnesiui laiko, kad atsigautumėt.

Gavus tokią žinią nežinau ar džiaugiuosi, nes dažniausiai per tokį mokymą nelabai ką išmokstu. Bet po šito įvykio nenoriu rodytis mokykloje. Bijojau mamos paklausti apie Simon ir Jaden, bet turiu žinoti kas jiems bus, juk jie net sugebėjo papirkti policiją, kad mūsų neieškotų.

- Mama... - Tyliai pasakiau atsigerdama vandens. - Kas bus su Simon ir Jaden? Kur jie dabar?

Mama atsiduso.

- Jie sėdės kalėjime. Aišku tiksliai nežinau kiek, bet vyks teismas ir iki teismo jų nieks nepaleis. Esi saugi, kol jie ten yra. - Ji paglostė mano ranką. - Einu iki ligoninės valgyklos nupirksiu kažko mums visiems pavalgyti.

Mamai išėjus galvojau apie Bryan, ar jis bent manęs ieškojo? Kur jis išvis yra. Sukosi tiek daug klausimų galvoje.