Bryan atsisuko į mane ir žiūrėjo man į akis, bet jausmas buvo toks, kad jis permato mano visą sielą ir kas po ja. Jo akių vyžiai buvo išsiplėte nuo susikaupusio pykčio kurį jis laikė savyje, ir jo krūtinė kilnojosi nuo gilaus kvėpavimo. Minute tarp mūsų visų tvyrojo tyla, ir atrodo aš to net nepastebėjau, nes buvau susikoncentravusi žiūrėti į Bryan.
Staigiu judesiu jis priėjo prie manęs.
- Lipk į mano mašiną. - Rimtu tonu liepė.
Neklausiau kodėl, kas tikriausiai atrodė durna, bet bijojau jo ir dariau viską, kad kitiems nieko nenutiktų, taip pat ir man.
Įlipusi į mašiną vėl užuodžiau gaivų kvapą kuris man patiko, jis buvo susimaišes su mėta ir citrinom.
Bryan greit užsisegė diržą, ir pajudines mašinos raktelius, pajudino taip pat ir mašiną, ir mes išvažiavom iš aikštelės. Mašina lėkė greitai, ir Bryan krumpliai išsiryškino ant vairo nuo stipraus spaudimo. Bijojau ką jis gali padaryti, bet mano kalbos dovaną kažkas atimė iš manęs ir aš nieko negalėjau pasakyti. Jaučiausi taip lyg mane kažkas spaudė stipriai už gerklės į mašinos sėdinę ir liepė tylėti.
- Ką sau galvojai kalbėdama taip su juo? - Prabilo. - Tu nesupranti ką jis gali padaryti piktas. - Bryan akys lakstė nuo manęs iki kelio ir taip pirmyn ir atgal.
- Aš.
- Niekad tiesiog daugiau jam nesakyk nieko panašaus. - Pertraukė.
- Tai kodėl tada mane užstojai jeigu jį vėl gini? - Nepagalvojusi ką pasakiau ištariau.
Vaikinas nusijuokė sarkastišku juoku.
- Tu nesupranti.
- Ko?
- Tu negali taip elgtis! - Mašina greit sustojo, kai Bryan balsas pasigirdo per visą saloną. - Tu kvaila? Jis pavojingas yra. Jeigu ne aš, nei Erikas nei Tonis nebūtų tau padėja.
Mano kūnas pradėjo drebėti vis labiau.
- Aš negaliu nusileisti jam ir leisti, kad jis mane žemintų. - Nukreipiau savo žvilgsnį į lango pusę.
Supratau, kad rėkimais nieko neišspręsim, privalau kalbėti ramiai jeigu noriu likti gyva.
- Ir neprivalai. - Mašina pajudėjo vėl iš vietos. - Bet neužsimink niekada jam apie jo gyvenimą, nes jis buvo ir yra žiauresnis nei kada teko tau pagalvoti.
Atsidusau tikriausiai garsiau nei tikėjausi.
- Kur mes važiuojam? - Nukreipiau temą.
- Nežinau. Vežu tave tiesiog toliau nuo jo.
- Vežk mane tada į namus.
Mano akys nukrypo ties juo veidu, jis žiūrėjo į kelią piktu bet tuo pačiu susikaupusiu žvilgsniu. Kai pajaučiau, kad per daug įsistebėjau į jį, nusukau akis į tamsią gatvę pro kuria važiuojam gal trečią kartą. Ir tik dabar supratau, kad buvau net neužsisegusi saugos diržo.
- Nori į namus? - Jo tonas buvo švelnus.
Ir nesuprantu kaip žmogaus tonas ir emocijos, nuotaikų kaitos, gali taip greitai keistis kaip jo.
- Aš noriu ten kur nematyčiau nei Eriko nei Mike. - Iš balso girdėjau, kad dar vis esu šoke iš kurio išlysti yra sunku.
- Tai į namus? - Jis nori tikslumo, kurio net pati nežinau. Nežinau ko noriu.
- Taip. - Tyliai sušnabždėjau.
Jo galva kelis kartus palinksėjo duodama ženklą, kad suprato ko aš noriu. Ir mašina greitu judesiu apsisuko tuščioj gatvėj.
Kelionės metu mes tylėjom, bet mintyse rėkiau ant savęs dėl savo ilgo lėžuvio ir durnų sprendimų. Mašinos šiluma sušildė mano kūną ir po kelių minučių nuo tylos ir ramybės, kūnas nustojo drebėti ir jaučiausi geriau. Nežinau kodėl toks jausmas užklupo mane, bet jaučiausi saugi, gal nepilnai, bet saugiau nei su Mike, kuris prieš pusvalandį mane užpuolė staigiai. Nežinau kodėl mano pačios būsena taip greit keitėsi, iš baimės į saugumą būnant su Bryan, bet tai tikriausiai darė šokas. Jaučiau dar skausmą ant savo riešo, ir nustūmusi rankovę nuo riešo pamačiau kelias mėlynių žymes, ir supratau, kad lengvai neišsisuksiu jeigu mama pamatis ir paklaus iš kur jos. Nes tai tikrai matosi stiprus suėmimas.
Pajaučiau Bryan žvilgsnį į savo žymes ir greit uždengiau.
Privažiavom namus ir nežinojau ką jam pasakyti. Buvau pasimetusi labiau nei niekad.
- Ačiū. - Žodžiai kažkaip patys išsprūdo.
- Už ką? - Jo klausimas nuskambėjo taip lyg norėtų, kad viską priminčiau.
- Už tai, ką šiandien padarei.
- Pamiršk viską, ir pačiai bus ramiau gyventi. - Šaltu tonu atsakė.
Nebeturėjau ką jam atsakyti, todėl išlipau iš mašinos taip greit kaip galėjau. Ir greitais žingsniais bėveik bėgau iki savo namų durų, bet prieš įeinant į namus dar kartą atsisukau į gatvę, ir nebemačiau Bryan mašinos, kas reiškia kad jis dingo taip greit kaip aš nuėjau iki durų.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
(Bryan nuotrauka, kad lengviau išsivaizduotumėt kaip jis atrodo:D)
Taigiiiii stengiuosi rašyti kuo dažniau, bet laiko atsiranda vis rečiau. Bandysiu parašyti bent po vieną dalį į savaitę, bet nieko prižadėti negaliuuu. Dalis viena iš tokių labiau dramatinių jeigu galima taip pavadinti. Dalys taps šiek tiek trumpesnės, bet manau tai tik į gerą nes kuo trumpesnės, tuo daugiau jų bus ir tuo visa istorija bus ilgesnė bei įdomesnė<3 XOXO
