it's your fault.

19.

Stoviu toje pačioje vietoje geras 10 minučių ir net nenoriu pajudėti kažkur kitur. Kodėl Bryan reikia taip elgtis? Kelti man pavydą? Tai išeina taip, kad aš jam patinku? Ne to negali būti. Sukasi tiek daug minčių galvoje, bet tuo pačiu ir tiek mažai.

- Alina, tau viskas gerai? Atrodai išbąlusi... - Kaja išsigandusi palietė mano ranką ir šiek tiek ją papurtė įsitikinti, kad aš dar gyva ir man viskas gerai.

- Taip. - Tiek sugebėjau pasakyti.

Mano kūnas pasisuko eiti atgal į pikniko vietą, pamiršdamas tualetą į kurį ėjau. Nežinau kodėl, bet jaučiausi išdžiuvusi besmegenė mergaitė, kuri visiškai nieko nesuvokia kas vyksta, nes taip ir yra. Tiek daug įvyko vienu metu, ir atrodo lyg mano kūnas nebegali priimti tiek daug visko.

Vos priartėjau arčiau, visų akys susmigo į mane lyg suprastų, kad viską žinau. Nežinau kurie iš jų tiksliai žino šią žinią, bet jeigu jie tylėjo ir nieko nesakė, tai jau yra šlykštu. Jie leido, kad Bryan darytų tai man.

Visą likusį laiką nepratariau nei žodžio. Šokas dar valdo mano kūną iki dabar. Gal būt tai atrodo niekis kitiems, bet man tai reikšmingas dalykas, nes dėl Bryan tokių pokštų labiausiai kenčiu aš, ir apskritai tik aš. Vakaras praėjo ramiai, ir vos pradėjo saulė leistis, visi užsimanėm keliauti į namus, o ypač aš.

- Kodėl tu visą laiką tyli? - Veždama mane į namus Iza taip pat tylėjo, tikriausiai jau kažką įtardama. - Nepasakei nei žodžio per šitas tris valandas.

- Jeigu pasakysiu, kad niekam nesakytum, pažadi tylėti? - Mano tonas buvo ramus, nors viduje aš rėkiu iš pykčio.

- Kaip akmuo.

- Kaja man pasakė kai ką. - Garsiai atsidusau. - Bryan vakar ją atsivedė pas mane į namus, tam kad sukeltų man pavydą.

Iza tyli, lyg neturėdama ką atsakyti. Pradedu jaustis keistai.

- Tai juk nenormalu taip?

Jos veidas šiek tiek atsipalaidavo.

- Aš jau sakiau tau, nereguok į juos. Jie abu nori tiesiog tave erzinti.

Kodėl ji reaguoja taip ramiai? Aš maniau ji norės jiems veidus išdraskyti.

- Manai ji meluoja? - Mano akys nukrypo į lango pusę, ir aš pradėjau stebėti besikeičiančius vaizdus pro jį, tam kad pamirščiau šitą įvykį.

- Aš manau, kad turi nekreipti dėmesio. - Griežtas tonas pasigirdo iš merginos lūpų. - Vietoj tavęs, aš netikėčiau neivienu iš jų. Gyvenk savo gyvenimą kaip anksčiau ir negalvok nei apie Bryan nei apie tą kale Kają.

- Kodėl tu tokia pikta?

Neišlaikiau savo klausimo. Iza niekad nekalba taip šiurkščiai su manim, ypač kai man reikia jos patarimo.

- Nesu pikta. - Ji atsisuko į mane ir sustojo iškart prie mano namų. Jos tonas pasidarė dar piktesnis. - Tiesiog liepiau nekreipti dėmesio į juos, o tu manęs neklausai.

- Kaip galiu nekreipti dėmesio, kai tokie dalykai dedasi? Mano vietoj nekreiptum dėmesio kai vaikinas kuris kelis metus nekreipė į mane dėmesio, iš dangaus pradėjo rašinėti naktim? Ar kaip sužinojau, kad jis bando man sukelti pavydą?

Merginos veidas pasikeitė iš susierzinusio į piktą.

- Nieks nebando sukelti tau jokio pavydo. Nesi kažkokia ypatinga, kad toks vaikinas kaip Bryan norėtų atkreipti tavo dėmesį.

Širdis lyg suskilo per puse. Ji niekad nebūtų man pasakiusi tokių žodžių, su ja kažkas negerai.

- Na, aš bent nesu susidėjusi su didžiausiu nevykeliu, ir pirmu pasitaikiusiu. - Mano tonas buvo ramus, bet tuo pačiu piktas.

Ši situacija yra apsurdiška, todėl išlipau iš Izos mašinos ir vos mano kojos pasiekė žemę stipriai trenkiau mašinos dureles, ir išėjus tokiam garsui mašinos nebeliko. Dideliu greičiau ji nuvažiavo ir nebemačiau jos.