Su Iza dar šiek tiek pasimokėm ir ėjom miegoti. Visą laiką pragalvojau apie dienos įvykius. Negalėjau ramiai užmigti žinodama, kad Bryan ramiausiai miega savo lovoje ir dėl nieko nesivargina kai aš tuo metu per jį praradau savo draugą. Nesuprantu niekad, už ką man? Kodėl Bryan turi mano gyvenimą griauti po gabalėlį?
Mokykloje buvau neišsimiegojusi, ir nevalgiau net per ilgą pertrauką. Beveik praėjo visas ruduo ir ateina žiema, kas mane tik vargina.
Mačiau Bryan kelis kartus kolidoriuje, bet jis į mane net nepažiūrėjo. Taip lyg aš neegzistuočiau, ir taip lyg nieko nebūtų atsitike, vos lieku viena jam tampu neįdomi vėl iš naujo.
- Tau reikia su juo pasikalbėti. - Kalbėjo Iza kai išeidinėjom iš mokyklos. - Tada galėsi ramiai gyventi žinodama, kad pasakei jam viską ką norėjai.
- Žinau. - Atsakiau. Ir aš tikrai tai žinojau, man reikėjo jam viską išsakyti ir sudėti visus taškus. - Aš padarysiu tai šiandien.
Iza parvežė mane į namus, o pati išvažiavo slaptai susitikti su Mike. Gaila žinant, kad einančias dvi savaites ji turės gyventi be telefono, ir slaptai susitikinėti su savo vaikinu kai ji nieko nepadarė.
Grįžusi į namus nieko neradau, todėl ramiai pasidariau valgyti ir grįžusi į kambarį iškart parašiau Bryan ar galėtumėm šiandien susitikti.
Bryan: Po valandos būsiu prie tavo namų.
Turėjau vadinasi dar laiko todėl šiek tiek pasidažiau ir persirengiau į šiek tiek gražesnius drabužius. Nenorėjau stengtis dėl jo atrodyti geriau, bet rankos atrodo pačios viską darė.
Išgirdusi kai kažkas panaudojo mašinos garso signalą kelis kartus, priėjusi prie lango pamačiau Bryan mašina. Dar kartą giliai įkvėpiau ir iškvėpiau prieš išeidama pro duris ir palikau viską už savęs, visas emocijas ir visą save. Turiu išlikti blaivaus proto kai kalbėsiu su juo apie tai kas įvyko, turim užbaigti viską kuo greičiau.
Įlipusi į mašiną tylėjau lyg žuvis, nežinojau nuo ko pradėti ir ką sakyti vaikinui kuris gadina mano gyvenimą. Pasaulį tiek daug įvairių merginų, bet jis išsirinko būtent mane.
- Taip ir tylėsi? - Pasigirdo jo gilus balsas.
Aš garsiai nurijau seiles suprasdama, kad jis taip ir nepajudėjo su savo mašina iš vietos ir mes toliau buvom prie mano namų. Praėjo daug laiko ir nemačiau jo taip ilgai, kad pamiršau koks jausmas yra jaudintis kalbant su Bryan.
- Noriu tiesiog pasakyti paskutinį kartą šiuos žodžius, ir kad pagaliau įsiklausytum ką aš pasakysiu. - Stengiausi iš visų jėgų suvaldyti savo balsą, kad jis drebėtų kuo mažiau.
Jis klausė manęs nepasakydamas nei žodžio, o jo žvilgsnis tiesiog buvo įsmeigtas į vairą.
- Palik mane ramybėj Bryan. Prašau. - Mano balsas buvo ramus ir nereikalaujantis. - Aš negaliu daugiau gyventi tokio gyvenimo ir matyti kaip griauni mąnajį. - Atsidusau. - Simon buvo tik draugas ir per visą šį laiką jis man daug padėjo, bet tu net jį pašalinai iš mano gyvenimo kai pats pabėgai.
Po ilgos pertaukos tylėjimo jis prabilo.
- Tu nesupranti. - Jis sušnabždėjo. - Tu tikrai nesupranti.
- Ko? Kad nekenti manęs?
- Aš taip niekad nesakiau, tai tavo žodžiai. - Bryan atsisuko ir žiūrėjo man į akis taip lyg būčiau perskaityta knyga ir jis žinotų viską apie mane.
Mano protas neveikė vos pamačiau jo akis. Aš žinau, kad jaučiu kažką stipraus Bryan nepaisant net to ką jis man padarė, jaučiau jam daug.
Mano veidas greit prisiartino prie jo, mano ir Bryan lūpos tiesiog susitiko. Aš pabučiavau Bryan. Tiksliai nežinojau ką daryti todėl užlaikiau bučinį kiek galėjau ir supratusi kad jis į jį neatsakė atsitraukiau.
- Šūdas, aš atsiprašau. - Nusikeikiau ir išlipau iš vaikino mašinos nubėgdama į namus.
Mano kūnas tiesiog susmuko prie durų ir suprątusi ką po velniais aš padariau pradėjau save keikti visokiais žodžiais. Kodėl esu tokia durna ir pasiduodu Bryan tada kai jis to pats net nenori. Būtų kvailą kaltinti Bryan kai jis neturėjo jokių ketinimų, čia aš buvau šį kartą ta kuri norėjo iš jo kažko daugiau ateidama į suknistą pokalbį jog viską užbaigtumėm. Kuo aš patapau?
Bandžiau daryti namų darbus, bet atrodo mano mintys buvo visai kitur. Vis prisiminusi tą akimirką kada pajaučiau jo lūpas ji atrodo vis tikresnė. Nežinau kodėl, nors Bryan ir neatsakė į bučinį bet man patiko.
Žiūrėjau į baltą popieriaus lapą bandydama nupiešti dailės pamokai užduotą darbą, ir supratau kad taip spoksojau geras dvi valandas. Užduotis buvo nupiešti vietą kurioje pajautei kažkokį stiprų ryšį, ir akyse pasirodė vieta kur Bryan mane nusivežė. Piešiau ją tiek kiek prisiminiau, geriausia tai kad nieks nesupras kodėl būtent ši vieta yra nupiešta pas mane ant popieriaus lapo, todėl nupiešusi viską, padėjau popierių ant stalo ir garsiai atsidusau.
Ar gali būti taip, kad esu tikrai įsimylėjusi šį vaikiną? Šis klausimas nedavė ramybės visą naktį dėl ko buvau bemiego. Per šiuos kelis mėnesius, pradėjau miegoti ypač mažai to net nesuprasdama ir atrodo mano kūnas visiškai prie to prisitaikė. Kelias pirmas savaites buvo sunku, bet šiuo metu mano organizmas daugiau ir neprašo miego.
Kadangi buvo penktadienis, norėjau atrodyti ypač gražiai ir ne vien dėl to, kad Bryan gali pasirodyti mokykloje.
Atsidariusi savo spyntą pamačiau dar visai naujas kelnias kurias buvau užsidėjusi tik kelis kartus nes niekad nerasdavau progos jų užsidėti. Rengdavausi ypač paprastai todėl turėjau mažai gražių drabužių, ir pamačiau Izos paliktas dvi maikutes kurias ji buvo man paskolinusi pasimatymui su Simon kuris taip ir neįvyko. Todėl nusprendžiau jas užsidėti būtent dabar.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
(Alinos apranga<3)
Užsimečiau kuprinę ir greit išbėgau iš namų dar prieš visiems atsikeliant. Žinau kokią dramą iškeltų mama, pamačiusi kaip atrodau. Tai tikrai nėra būdinga man tokia apranga, bet esu pasiruošusi pagaliau atrodyti taip kaip visad pritrūkdavo drąsos.
Įlipusi į Izos mašiną jos žandikaulis tiesiog kabėjo paleistas nuo jos burnos.
- Kas? - Paklausiau vos supratusi, kad ji spoksojo per ilgai.
- Ar tu Alina ar kažkas šiaip pavogė tavo kūną?
- Iza. - Sumykiau, nes nuo jos tokių kalbų tikrai nesijaučiu geriau.
- Atrodai geriau nei gerai. - Ji švelniai mane apsikabino per pečius viena ranka ir mašina pajudėjo link mokyklos. - Kas tas žmogus didvyris kuris sugebėjo tavo smegenis priversti apsirengti taip?
Nebenorėjau slėpti daugiau kažko nuo Izos ir manau jog viskas bus paprasčiau jeigu papasakosiu jai viską.
- Bryan. - Tyliai pasakiau jo vardą. - Aš vakar jį pabučiavau.
- Ką? - Ji garsiai užcypė ir jos veidą puošė didelė šypsena. - Papasakok daugiau! - Dar kartą padarė tą savo balsą ir visą kelią iki pat mokyklos papasakojau jai viską kaip viskas buvo.
- Tu tiesiog augi akyse. - Ji švelniai nusijuokė.
- Galvojau būsi nepatenkinta, kad tai Bryan. - Buvo keista tokia Izos reakcija dėl šios situacijos. Bet man patiko.
- Jog žinai, kad esu rami nes jeigu jis tave dar kartą įskaudintų, nebetektų savo pasididžiavimo.
Mašinos salonas buvo užpildymas mūsų juokais, ir šiek tiek dar pabuvusios mašinoje išlipom ir ėjom link mokyklos.
