it's your fault.

3.

Su Eriku kalbėjom apie viską, papasakojau jam apie mamos paranoja, savo nuolatinį sėdėjimą namuose.

- Tavo mamai reiktų pakalbėti su mano tėčiu. - Nusijuokė rudaplaukis. - Jis toks atsipalaidaves, man jis liepė iškart po mokyklos važiuoti dirbti į kitą šalį ir savo laiko nešvaistyti universitetams.

- Tau gerai, mano mama gaudo paranoja kiekviena diena labiau.

Žiūrėdama į smėlį supratau, kad aš nenoriu stoti į universitetą per prievarta. Viską noriu daryti niekieno neverčiama ir savo noru. Bet mano mama tada labai manim nusiviltų. Ji atrodo viską yra suplanavusi už mane.

- Alina! - Garsiau pasakė Erikas. - Girdi?

- Ką? - Atsibudau iš fantazijų.

- Klausiu ar norėtum šiandien su manim ir draugais važiuoti į barą.

- Aj. Taip taip, norėčiau. Žinoma. - Burbtelėjau.

Žinau, kad Erikas bando mane tik išsitemti iš namų, bet esu prie jų taip pripratusi, kad nenoriu nei išeiti jokiam vakarui iš jų.

Po kelių minučių nusprendėm susidėti daiktus ir važiuoti atgal į namus.

***
Vos įėjom į namus mama mus pasitiko. Ir ji labai nustebo pamačiusi Eriką. Jis niekad niekam nepraneša apie jo grįžimą, visad slepia viską ir daro kitiems staigmenas dėl to aš jį labai myliu.

- Ar gi čia ne tas mažas berniukas kurį prisimenu? - Mamos tonas iškart suminkštėjo.

Jie abu kalbėjo apie viską, Erikas pasakojo mano mamai kaip sunku jam buvo darbe ir kiek daug gražių vietų per vasarą pamatė. Ir kad norėtų juk kitą vasarą važiuočiau su juo.

- Labai dar daug laiko. - Švelniu tonu pasakė. - Bet jeigu matysiu, kad Alina to nusipelnė tikrai galės važiuoti.

Prie Eriko ji visad būna tokia, visad.

Kol ruošiausi savo kambarį ir galvojau ką galėčiau apsirengti gražaus, vaikinas man pasakojo apie jo draugus su kuriais šiandien susitiksim.

- Turėtum juos žinoti. - Gulėdamas ant mano lovos kalbėjo.

- Iš kur?

- Vienas iš jų eina į tavo mokyklą.

Ir tada dingo visa nuotaika, aš buvau stipriai įsitikinusi kad kiekvienas vaikinas kuris lanko tą mokyklą yra narkomanas. Jie visi tokie.

- Erikai! - Sušaukiau.

- Ką?!

- Tu žinai kokia mano nuomonė apie juos visus. - Eriko veide nebebuvo šypsenos. - Nesakyk kad ir tu vartoji.

- Alina. Nieko čia gi blogo. - Visiškai ramiu tonu pratarė.

Atrodo lyg nebejutau kojų, aš niekad negalvojau, kad vaikinas kurį pažįstu aštuonis metus ims ir pasikeis per vieną vasarą. Ir dar į blogą ir taip stipriai...

Erikas bandė mane visą laiką įtikinti, kad viskas jam bus gerai ir nieko neatsitiks. Kad negaus priklausomybės. Bet aš jo net nesiklausiau daugiau, buvau juo nusivylusi.

Užsidėjau juodą suknelę kuri labiau išryškino mano figūrą, niekad neturėjau progos jos užsidėti. Ją atidavė man Iza. Mama visad sakydavo, kad į mokyklą taip rengtis nedera, o žinant joje kokių vaikinų ten yra, noras iškart dingsta. Niekad net nekompleksuodavau dėl savo figūros, buvau visada liekna, bet niekad neturėjau pakankamai drąsos, jos labiau parodyti.

Su Eriku jau sėdėjome mašinoj, vis dar buvau šokiruota nauja žinia apie jį. Bet stengiausi jam to neparodyti.

- Viskas bus labai gerai, jie linksmi žmonės. Pamatysi.

Nelabai tikiu.

Mintyse pasakiau.

Atvažiavom į barą kuris buvo gan populiarus. Vos įėjom ir iškart pasigirdo rėkavimai jo "draugų" tik nesupratau dėl ko. Ar kad jis atsivedė mane ar kad grįžo.

Priėjome prie stalo ir negalėjau patikėti savo akimis. Prie jo sėdėjo tas pats vaikinas iš parduotuvės. Vėl jis. Kodėl? Norėjau mirti iš gėdos už šiandien spoksojimą į jį ir tą merginą, nors mintys juk spoksojau tikriausiai tik dėl to nes man toks elgesys viešoje vietoje nepriimtinas. Atrodo kad vaikinas nenustebo juk esu čia.

- Alina susipažink, čia Tonis. - Parodė į blondiną vaikiną kuris visą laiką šypsojosi. - Čia Mike. - Vaikinas buvo tamsaus gymio, bet labai gražių bruožų. - Ir čia Bryan. - Parodė pirštu į vaikiną iš parduotuvės, jis turėjo šviesius plaukus, bėveik pilko atspalvio. Jo antakiai buvo tamsūs ir tas tarpusavį derinosi... Veido bruožai ir viskas buvo iš arti gražu, niekad nesitikėjau tokių žodžių iš savęs. - Alina turėtum žinoti Bryan, jis eina į tą pačią mokykla su tavim ir šiandien papludimį prie ežero buvo kartu su manim. - Bandžiau šiltai nusišypsoti ir parodyti tai kaip pasisveikinimo gestą. Vaikinas neparodė jokių ženklų.
- Ir čia Alina.

Abu vaikinai maloniai nusišypsojo ir pasisveikino išskyrus Bryan. Jaučiau kai mano skruostai pradėjo kaisti, jaučiausi labai nemaloniai žinant šiandienos įvykį.

- Nori išgerti? - Paklausė Erikas.

Minute pagalvojau, nenoriu pirmą vakarą būti girta. Daug negeriu todėl tikrai lengvai galiu apgirti.

- Nebent vieną gėrimą.

Erikas dingo žmonių minioje atnešti gėrimų ir aš likau viena tarp vaikinų.

- Taigi Alina. - Pasigirdo Mike balsas. - Ką veiki gyvenime, kuo užsiimi?

- Aš...

- Jai labai patinka stebėti žmones. - Įsiterpė man iš kairės Bryan.

- Ką? - Mike balse girdėjau nuostaba. O aš jau drebėjau. Kodėl jis turėjo įsikišti į pokalbį? Jeigu jis dabar viską išpasakos? Jie visi tikriausiai pagalvos, kad esu nesveika persekiotoja kuri mėgsta stebėti poras...

- Nieko. - Nusijuokė. - Juokauju.

- Aš. Mokausi. - Išlemenau.

Visi pradėjo juoktis, o aš stovėjau ir negalėjau nieko daugiau pasakyti.

- Čia ir taip aišku. - Pasakė Tonis atsigerdamas alaus.

- Na aš dar piešiu, skaitau, ir planuoju stoti į universitetą. - Drebančiu balsu tariau žodžius, vis užsikirsdama. Norėjau mirti iš gėdos, ir ne dėl to, kad Bryan vos neišdavė manęs. O dėl to, kad pirmą dieną jau pasirodžiau kaip didžiausia nevykėlė. Ką jie turėtų apie mane pagalvoti? Jie linksminasi, keliauja, o aš skaitau knygas ir sėdžiu namuose, vaikščiodama iš vieno namų kampo į kitą.