it's your fault.

46.

Gydytoja buvo užėjusi kelis kartus į palatą ir pasakė, kad turiu labai stiprius sumušimus ties šonkauliais ir veido bei kaklo sritimis, gulėsiu čia daugiau nei savaite dėl stiprių sumušimų, kadangi smūgiai ėjo taip pat į galvą nuo ko betkada galiu netekti sąmonės jeigu neišsigydysiu čia pilnai.

Rašiau kelis kartus Izai, bet atrašė tik jos mama pasakydama, kad Iza neatsigavo dar iki to, kad galėtų naudotis telefonu savo, todėl dar reiks šiek tiek pakentėti ir nieko nežinoti apie ją ir tikriausiai apskritai visą išorinį pasaulį.

- Miegojai po užpuolimo tris dienas dėl vaistų kiekio todėl turėtum jaustis šiek tiek geriau. - Prabilo tėtis pakuodamas mano daiktus iš didelės tąšės.

Aš tiesiog nusišypsojau ir laukiau kol galėsiu likti viena ir parašyti Bryan apie viską. Noriu, kad jis viską žinotų. Nors gavo vaizdo įrašą.

- Mes atvažiuosim rytoj po darbų. - Pranešė mama ir kai visi atsisveikinom jie paliko mane vieną.

Nieko nelaukusi iškart nusiunčiau Bryan žinutę, kad esu ligoninėj ir ar galėtų atvažiuoti pas mane. Bet valandai praėjus jis nieko neatrašė, ar jis manęs vėl vengia? Ką šįkart padariau ne taip?

Nusiunčiau Bryan dar kelias žinutes rašydama, kad atrašytų ir kad noriu pasikalbėti su juo, bet jis nerodė jokių gyvybės ženklų kas mane dar labiau pykdė. Kodėl jis turi būti toks šiknius? Kodėl jis išvis turėjo suprasti tą kvailą bučinį ne taip?

Dienos ligoninėje slinko lėtai ir nuobodžiai, po kelių dienų atsigavo ir Iza, bendraudavom ir susiskambindavom kiekvieną vakarą, bet tai nepakeisdavo realių pokalbių. Mačiau jos sumuštą veidą kuris atrodė blogiau nei manasis, operacija pavyko jos puikiai, bet kol kas ji turės praleisti dar kelias savaites ten jog daktarai įsitikintų kad ją tikrai galima paleisti į namus, praktiškai kaip man.

- Kažkoks vaikinas šiandien buvo užėjas pas mus į namus. - Kalbėjo mama. - Jis teiravosi kaip jautiesi ir ar tau viskas gerai. Buvo itin malonus. - Mama šypsojosi ir aš jau atskyriau jos tą kvailą šypseną.

- Kaip jis atrodė? - Mano klausimas išėjo labai greitai, gal būt net gi per greitai.

- Aukštas, šviesių plaukų pasakyčiau net gi pilko atspalvio. Man atrodo tai tų turčių vaikas, kitam miesto gale. Bryan lyg. - Vos išgirdau jo vardą, mano viduje pasileido tikriausiai tūkstančiai drugelių.

- Ir ką jis sakė?

- Jūs pora? - Mamos klausimas tikrai buvo nevietoj ir nelaiku.

- Mama pasakyk ką jis sakė. - Pradėjau zyzti.

- Jis maloniai paklausė ar tau viskas gerai, ir teiravosi kada jau paleis tave iš ligoninės.

Nesuprantu nieko. Bryan neatsakė nei į vieną mano žinutę, bet sugebėjo pasirodyti prie mano namų durų ir dar kalbėti su mano tėvais. Gal jo numeris kitoks? Gal viskas dėl Kajos? Mano gyvenimas tikrai verčiasi aukštyn kojomis.

Taip pat Erikas buvo užėjas aplankyti manęs kelis kartus, papasakojau jam viską kaip buvo.

- Tas vaikinas tikrai nesveikas. Džiaugiuosi, kad jūs likot sveikos. - Kalbėjo Erikas. - Kada paleis tave?

- Rytoj iš ryto jau keliausiu į namus. - Užkimusiu balsu pratariau. Nuo vaistų pasidariau labai keista, greit įširstu ir mano organizmas pasidarė labai nusilpes.

- Vadinasi turėsim atšvęsti tai. - Nusišyspojo vaikinas.

Pasiilgau Eriko. Paskutiniu metu mes itin retai susitinkam ir mažai bendraujam, bet po paskutinio mūsų ginčo dėl draugystės daugiau nebenoriu jam prikišti to. Džiaugiuosi tuo, kad vistiek manęs nepamiršo ir atvyko aplankyti.

- Sutarta. - Sutikau. - Gal buvai susitikes su Bryan? - Neiškenčiau. Buvimas ligoninėje ir vienatvė mane verčia daug mastyti apie Bryan, ypač po to kas atsitiko man ir Izai jo dėka.

- Taip. Mes dabar visi kartu leidžiam laiką, na išskyrus Mike. Jis su Iza New York'e.

- T-tikrai? Ar jis kažką kalbėjo apie šitą įvykį? - Nesitikėjau, kad praėjus tiek laiko Bryan grįš į seną kompaniją. Pasirodo aš tikrai kertu jam kelią gyventi jo senajį gyvenimą.

- Ne per daugiausiai. Labiau keikė Simon ir tą Jaden už tai ką padarė, bet tai buvo vos vieną kartą.

Simon galbūt ir buvo teisus. Aš nerūpiu Bryan. Jis tikriausiai iš smalsumo paklausė mano tėvų apie mane, bet tai ir viskas. Jo nebuvo ligoninėje, jis man neatrašė. Mulkis.

***

Grįžus man į namus viskas labai pasikeitė. Mama daug dirbo su tėčiu, todėl daug laiko turėjau praleisti Ethan, mūsų ryšys sustiprėjo ir dabar leidžiam laiką gerai. Iza grįš už kelių dienų su Mike tad Erikas ruošia vakarėlį ta proga, kad visi sveiki ir viskas pasibaigė laimingai. Daug mokinausi net ir nuotoliniu mokymu, bet jausmas nebuvo tas pats. Kažkas pasikeitė tik negalėjau suprasti kas, gal tai po įvykio užsilikusi trauma?

Mama su tėčiu ir Ethan išvyko pas močiutę, o aš likau viena namuose. Vos išsiprašiau penktadienį praleisti vienai, žinant kad kitą dieną vyks tas vakarėlis ir turėsiu visą laiką būti tarp žmonių. Mama nerimauja, kad man gali kažkas vėl atsitikti, bet geriau taip nei pas močiute. Ji visą laiką klausinėtų manęs visko, nors jau yra girdėjusi istorija tūkstančius kartų, ir gilintūsi į smulkiausias detales. Teismas tik už trijų mėnesių, pavasarį. Todėl dar yra daug laiko viską apmastyti, o kol kas nenoriu kalbėti apie tą dieną. Tai man lyg uždara tema kurios liesti negalima. Po tos dienos nebuvau tokia verksnė, vietoj ašarų ir liūdesio mane apima pyktis ir agresija.

Sėdėjau virtuvėje ir dariausi arbatą. Prasidėjo žiema, ir po truputį matėsi pirmas sniegas už lango, neturėjau nei truputį nuotaikos žiemai ir šventėms visoms.

Nusinešusi arbatą į svetainę, įsijungiau televizorių ir man iškart išmetė vakaro žinias kurias turėjau klausytis aš to noriu ar nenoriu, nes prakeiktas pultelis užstrigo ir negalėjau nieko padaryti.

" Neseniai įvykusiam įvykiui pagaliau tyrėjai atskleidė daugiau detalių ką pavyko sužinoti iš dviejų įtariamųjų ir suimtų dvidešimtmečių vaikinų kurie šaltakraujiškai dienos metu pagrobė dvi aštuoniolikos metų merginas tiesiai prie mokyklos... "

Pagaliau pultelis atstrigo ir galėjau išjungti tą kvailą balsą, to ir reikėjo tikėtis kad visi kanalai rodis tik mus. Dabar puse miestelio galvoja, kad esam su Iza kažkur įsivėlusios, o kita pusė galvoja kad viską išsigalvojam ir norim tik dėmesio ir keršto iš vaikinų kurie nekreipė dėmesio į mus. Apsurdiška...

Kažkas staiga nutraukė mano mintis beldenimais į duris ir mano kūnas iškart pašoko. Kas po velnių dar kažko nori iš manęs? Lėtais žingsniais priėjau prie durų akutės ir pasižiūrėjusi pro ją išvydau kaip keista, bet Bryan? Ką jis čia daro? Nemeluosiu, kažkiek džiaugiuosi jį vėl matydama prie savo namų, bet jis velniškai mane išgązdino ir vėl.

Atsargiai atidariau duris ir mūsų žvilgsniams susitikus jis atsargiai nužiūrėjo mano kūną lyg ieškodamas sumušimų. Kurie jau po biškį gijo, ir tik geriau įsižiūrėjus galėjai pamatyti juos.

- Galiu užeiti? - Pasigirdo gilus vaikino balsas.

- Užeik. - Atsakiau šaltai.