Pasikėlusi ryte pajaučiau didelį galvos skausmą, todėl vos mano kūnas sukaupė pakankamai jėgų, tam kad atsistočiau iš lovos, priėjau prie spintelės ir išsiėmiau tablete nuo galvos skausmo kurią iškart išgėriau.
Palaukusi pusvalandį supratau, kad vaistai man visiškai nepadeda, todėl mokyklą praleisiu, kad ir kaip man reikėtų eiti į pamokas. Su galvos skausmu niekad negalėjau mokintis, atrodydavo taip lyg skausmas užvaldydavo mano visas smegenis ir nesvarbu kiek kartų man kartotų kažką, aš vistiek nieko nesuprasiu. Todėl eiti į mokyklą yra tuščias reikalas. O po vakar dienos nesinori matyti ir Bryan...
Jis vakar bandė mane pabučiuoti. Ir ši mintis nedavė man ramybės visą naktį. O jeigu tai būtų įvykę? Gal jis tik norėjo tai padaryti, jog poto galėtų tyčiotis iš manęs, kokia apgailėtina esu.
Prižadėjau Erikui, kad ateisiu į jų varžybas jų palaikyti, bet nežinau ar tai gera mintis. Kuo dažniau matysiu Bryan, tuo labiau mano jausmas kurį jaučiu jam stiprės, kol galiausiai įsimylėsiu jį beviltiškai ir tada nukentėsiu nuo to pati.
Staiga išgirdau tuksenimą į duris. Ir po kelių sekundžių tarpdurį pasirodė mama.
- Labas rytas. - Pasakė švelniu balsu. - Neisi šiandien į mokyklą?
Prisiminiau ką vakar sakė Iza, kad turiu su tuo susigyventi, kad ir kaip sunku gali būti.
Ji keliais mažais žingsniais atsargiai priartėjo prie mano lovos, ir atsisėdo ant jos krašto. Jos ranka švelniai suimė mano, lyg ji būtų porceleninė.
- Aš žinau, kad tau tai nauja. Ir esi atpratusi nuo tokio gyvenimo, aš , tu , tėtis ir dar Ethan. - Ji atsiduso ir žiūrėjo kalbėdama man į akis. Jos akyse pradėjau įmatyti besikaupiančias ašaras. - Bet mes esam šeima, ir norim kad tu priimtum tai. Esi mūsų dukra ir visad būsi mažoji princesė kuri būdavai vaikystėje.
Aš sėdėjau ir klausiau ką ji šnekėjo, nes neradau tinkamų žodžių ką galėčiau jai pasakyti.
- Suprask, tai yra tavo tėtis, o ne benamis iš gatvės. Suprantu, kad tau tai yra didelis smūgis nes tai labai netikėta, bet niekam nebūtų geriau jeigu mes slėptumėm nuo tavęs viską.
- Aš pati suprantu, kad jūsų meilė prasidėjo žymiai anksčiau, o ne prieš kelias dienas vos tėtis atsikraustė. - Mano žodžiai patys paliko mano lūpas.
Mačiau kaip ji stipriai nenusipatogino nuo mano tokių žodžių, ir verčiau man reikėjo patylėti. Bet šiuo atveju aš negaliu, kad ir kaip stengiuosi.
- Taip, tai tiesa. Aš džiaugiuosi, kad esi tokia protinga mergina, ir supranti kas vyksta aplinkui. - Ji nusišypsojo švelnia šypsena.
Kad tik ji žinotų, kad ne aš suprantu tokius paprastus dalykus, o Iza...
- Kiek laiko jau tai vyksta?
Ji sekunde pagalvojo apie savo atsakymą man, ir atsidususi atsakė.
- Pusę metų. - Atsakė tyliai bet suprantamai.
Viduje lyg kažkas suvirpėjo, taip duodamas ženklą, kad man skaudėjo.
- Pusę metų? Tu man melavai pusę metų? - Mano tonas pakilo, o mano mama bandė ramiai reaguoti į visą situacija. - Mama kodėl tu tiesiog galėjai anksčiau prieiti ir pasakyti man suknistos tiesos?
- Kaip tu nesupranti Alina? Aš bijojau tave prarasti! - Ji sušaukė.
- O kaip dabar? Prisipažinimas po pusę metų padės sustiprinti mūsų santykius?
Į mano klausimą ji neatsakė, jos kūnas greit pakilo nuo lovos ir ji dingo už durų. Negirdėjau jokių pokalbių ar balsų, todėl vadinasi tėčio nebuvo namuose.
Po kelių valandų ištiso miego, mane prikėlė žadintuvas kuris pranešė, kad varžybos vyks už trijų valandų, ir man jau metas ruoštis tam.
Nuėjusi į dužą išsirinkau aprangą varžyboms, pirmą kartą būsiu normaliose futbolo varžybose, todėl net neišsivaizdavau kaip rengtis. Paklausiau Izos ir ji žinodama mano spinta išrinko paprasčiausia man apranga.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
(Alinos apranga)
Norėjau atrodyti gražiai, bet ne per paprastai. Todėl kelis kartus perbraukiau su tiesintuvu per plaukus ir minimaliai pasidažiau lūpas bei blakstienas.
Dar paruošusi kelis namų darbus išėjau iš namų, suprasdama kad už keturiasdešimt minučių vyks varžybos. O iki pačio stadijono man visas pusvalandis kelio autobusu, todėl įsėdusi į autobusą važiavau link stadijono. Kelis kartus išgirdau autobuse merginos juoką, kuris man pasirodė labai pažįstamas. Atsargiai per plyšį atsisukau į tą pusę iš kurios girdėjau juoką, bet dėja man nepasisekė nes viską užstojo autobuso sėdynes. Todel praleidau tai pro akis ir bandžiau susikaupti ties keliu, kad spėčiau patekti į varžybas laiku.
Vos autobusas sustojo išlipau pati pirmoji, ir greitais žingsniais skubėjau link stadijono. Supratau, kad spėjau nes vos įėjau į stadijoną, vaikinai buvo pradėje rinktis.
Atsisėdau antroje eilėje, o už manęs sėdėjo daug merginų, dauguma jų buvo iš mano mokyklos. Mano delnai buvo pradėje prakaituoti, nes pirmą kartą po ilgo laiko buvau tarp tokio didelio kiekio žmonių visiškai viena.
Mačiau aikštelėje pradėjusius apšylimą Eriką ir Bryan. Bryan kūnas judėjo laisvai, ir matėsi kad jis visiškai nesijaudino. To ir galima buvo tikėtis, jis niekad nesijaudina.
Po kelių minučių abiejų komandų apšylimo, žaidimas prasidėjo.
Bryan su Eriku lengvai susižaisdavo ir įmušdavo kelis įvarčius. Mačiau kaip stipriai kiti komandos nariai norėjo Bryan sutrugdyti pataikyti įvartį, todėl bandydavo jį pastumti, bet Bryan buvo per greitas ir vistiek sugebėjo juos aplenkti. Žaidimui įsipusėjus, į stadijoną įžengė Kaja, ir vos pamačiusi mane jos veide atsirado velnio šypsena, kuri perdavė man žinute, kad jos žaidimas taip pat prasideda.
Ji artėjo su kiekvienu žingsniu link manęs, o jos žvilgsnis nepaliko mano. Ir po kelių minučių Kaja atsisėdo šalia manęs ir atsiduso.
- Kodėl čia sėdi? - Ji pradėjo kalbėti pirma. - Bent supranti kokį sportą jie čia žaidžia?
Mano širdį užpildė skausmas nuo jos žodžių, aš supratau kokia silpna galiu būti viena.
- Aš atėjau čia dėl Eriko. - Prabilau vos girdimai, bet ji išgirdo.
Kaja apsidairė aplinkui lyg įsitikindama, kad dabar mūsų nieks negirdės.
- Ar dėl Bryan? - Sušnabždėjo man į ausį.
Aš atsisukau į ją, ir negalėjau suprasti. Kas su ja ne taip? Ką aš jai padariau?
- Aš nesuprantu apie ką tu šneki. - Jaučiau, kai mano balse buvo galima girdėti baime. - Man neįdomus Bryan.
Mano žvilgsnis grįžo ties žaidimu, ir aš toliau stebėjau žaidžiančius Bryan ir Eriką. Sėdėjau visiškoje panikoje, ir nežinojau kaip išlipti iš tos duobės kurioje esu. Nes Kaja yra nevaldomas žmogus, kuris gali bet kur ir bet ką tau padaryti.
