it's your fault.

11.

- Šūdas. - Tyliai nusikeikiau vos pamačiusi, kad svetainėje dar dega šviesa.

- Kur slapinėjai? - Mama išdygo su vyno taure prieš akis, ir iš jos balso tono supratau kad nieko gero nebus.

- Juk sakei būti namuose dvyliktą. Dar pusvalandis. - Mano tonas ramus, bet jaučiu kad kiekvieną minute mano kantrybė senka nuo to kokia ji priekabi.

- Aš tau skambinau kelis kartus. - Jos lūpos vėl susitiko su vyno taure. - Nesugebi net paprasto dalyko padaryti? atsiliepti kai skambinu?

Blogiau ir būti negali.

Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir pamačiau, kad jo garsas buvo išjungtas, o ekrane išvydau penkis praleistus skambučius nuo mamos.

- Regis būsiu garsą netyčia išjungus.

Mano akys nuleistos, ir ne dėl to, kad jaučiau kaltės jausmą, o dėl to nes kuo daugiau žiūrėčiau į ją, tuo kantrybės taurė prisipildytų keliais dideliais lašais daugiau kai ji bėveik ir taip pilna.

- Tada regis tau namų areštas iki vasaros galo. - Jos erzinantis balsas pasigirdo per visą namą. - Aš nenoriu turėti dukrą palaidūne, kuri bastosi gatvėmis naktį. Supratai mane?

Tyla. Negaliu nieko sakyti nes liežuvis tikriausiai buvo prarytas jau tada kai neišmokau pastovėti protingai už save.

- Žiūrėk man į akis valkata tu!

Žodžiai pasiekė mano širdį ir pajaučiau besikaupiačias ašaras akyse, nuo to ką jos žodžiai man reiškė. Nebeištvėriau ir prasilenkiau pro ją iki laiptų, lipdama jais jaučiau veriantį žvilgsnį į nugarą.

Įėjusi į kambarį pajaučiau didesnį vienatvės jausmą nei tada kai tėtis mus paliko, ir kai prašiau jo kad dar pasiliktų bent vienai dienai. Esu tuštumoje iš kurios kelias yra sunkus. Kurioje atrodo esu viena visam laikui, ir kiekvieną minutę darosi vis sunkiau. Būdama su savo mintimis atsiguliau ant lovos ir to nepajautus užmigau su rūbais ir kuo įmanoma. Bet atsikėliau nuo didelio galvos skausmo kuris vertė mano galvą plyšti per pusę. Už lango dar buvo tamsu todėl supratau, kad praėjo ne tiek daug laiko nuo to kai užmigau. Į rankas paėmiau savo telefoną norėdama pažiūrėti kiek valandų, bet jis buvo išsikroves, todėl supratau kad privalau atsistoti ir susitvarkyti visą jovalą.

Įdėjau krauti telefoną, ir padėjusi ant spintelės iškart atsistojau, supratau kad skausmas stipresnis nei galvojau, nes galva buvo lyg didelis krepšinio kamuolys. Mano megztinis buvo smirdantis dūmais, ir šlapios rankovės išdavė, kad verkiau net miegodama. Nusiėmiau visus drabužius nuo saves ir įėjusi į dušą užstačiau šalto vandens srove, kuri visad mane atgaivina. Ant veido pridžiuvusios ašaros priminė kokia silpna butybė esu šiam dideliam pasaulį.

Išlipusi atsisukau į veidrodį ir pamačiusi savo atvaizdą jame pravirkau kažkokiais nežinomais būdais ir vėl. Ir taip dar kelis kartus.

Nejungiau šviesos kambaryje visą laiką kiek tik buvau. Išėjusi iš dušo griuvau atgal į lovą dar šiltuose pataluose, ir pajaučiau ramybę, supratau, kad tai vienintelė vieta kurioje jaučiuosi taip kaip galiu ir to noriu.

***
Greitas šaltis pasiekė mano kūną ir tą pajautus supratau, kad nebeturiu savo didelio adijalo ir koldros. Mano akys buvo sulipusios, ir kiekvienas mirktelėjimas atnešė didesnį skausmą. Po dar kelių skausmų sugebėjau daugiau prasibudinti nuo šalčio ir atsisukti į lubas. Prieš savo akis pamačiau mamos atvaizdą kuris reiškė eilinį kartą blogas žinias.

- Kas vyksta? - Užkimimas išėjo iš mano lūpų. - Ką tu darai? - Pamačiau kad jos rankose buvo mano patalai. O žvilgsnis rėkė, kad ji piktesnė nei vakar, kas yra keista nes tikėjausi kitokios jos reakcijos.

- Neprisimeni kas vakar vyko? - Ji stovėjo kaip prikalta statula, ir nesitraukė iš vietos. - Ir drįsti ramiai miegoti pietų miego?

- O ką aš vakar tokio padariau? Neatsiliepiau į kelis skambučius?

Jos žvilgsnis pasikeitė per kelias sekundes.

- Ką vakar tokio padarei? - Rėkimas. - Tavo megztinis prasmirdes rūkalais, palikai Eriką su jo šlykščiais draugeliais girtą lauke, ir bastaisi velniai žino kur. Ir klausi ką padarei?

Ji niekada nebuvo tokia pikta dėl to ką iškrečia Erikas, bet kaip suprantu jis eilinį kartą mane pakišo po šluota, taip norėdamas išgelbėti savo užpakalį, ką daro bėveik kiekvieną kartą.

- O vakar tu ką pasakei? Tai vadinasi mamos žodžiai dukrai? - Mano tonas pakilo, bet supratusi kas bus nuo to akimirksniu nurimau. - Visą vasarą sėdėjau šituose namuose, ir vos ištrūkusi iš jų tu nori mane čia temti giliau ir stipriau lyg būčiau tavo nuosavybė.

- Pasakiau tiesą tau į akis ką galvoja visi, ir kol tau nėra aštuoniolikos, galiu tave laikyti šitam kambarį tiek kiek širdis to norės. - Atrodo ji net nenorėjo bandyti suraminti.

- O manai man rūpi ką galvoja kiti? - Kūkčiojimas pasigirdo iš mano pusės. Ir tai buvo mamai lyg mano balta vėliava prieš nosį.

- Tau namų areštas, girdi mane?

- Taip, tikrai protingas žingsnis savo septyniolikmetę dukrą laikyti paskutine vasaros savaitę namuose. - Sušnabždėjau tikriausiai per garsiai.

Jos atsidusimas pasigirdo.

- Esi nedėkinga mažvaikė, kuri sėdės namuose iki rugsėjo pirmosios. Ir daugiau nenoriu tavęs matyti ar kažko girdėti iš tavęs.

Nepirmas kartas kai gaunu namų areštą už tai, kad Erikas prisidirbo ir pakišo mane, neva aš jį priverčiau kažką daryti arba palikau likimo valioj.

Mano jausmai tryško pro kraštus lyg būtų besikaupiantis uraganas kuris tik ir laukia progos kai pasirodyti. Liūdniausia tai, kad tuoj turi grįžti Iza, o aš sėdėsiu šitam supuvusiam name dar virš savaitės, ir kiekvieną sekundę kyla didesnis noras dingti iš šių namų.

Mano mama visada norėjo visus kontroliuoti, nuo mano tėčio tėvų iki pat manęs. Ji visad mėgo būti lyg dirigentas, aiškinantis ką ir kiek, kam daryti. Blogiausia tai kad jos sprendimai net nebuvo protingi, ir nieks jai nesipriešino, ir net neužsiminė, kad laikas sustot. Ji visad galvojo, kad yra protingiausia šeimoje ir žino, ko visiems reikia. Ji kelis kartus man buvo užsiminusi, kaip ji norėtų, kad būčiau daktare, nes tada galėčiau padėti visiems šeimos nariams, bet manęs medicina niekad netraukė, tiksliau ji išvis man buvo priešas. Ir pasakius mamai, kad po mokslų noriu užsidirbti pinigų, o tada keliauti, ji pradėjo garsiai rėkti, kad ji to neleis už nieką. Bet didžiausia jos problema buvo, ką jai daro vyno taurės kurias ji susikiša savo viduje. Ji tampa agresyvi ir pikta, ant visko kas juda. Kita diena kaip ir dabar nuo galvos skausmo ji pasidaro dar piktesnė, todėl anksčiau kai užeidavo šis laikotarpis aš miegodavau kelias paras pas Iza, kad nereikėtų pakęsti jos klyksmų per visus namus.

***

Iki mokslo metų pradžios beliko vos dvi dienos. Namuose baigiu išprotėti, padariau viską. Perskaičiau kelias knygas kurių lietuvių mokytoja reikalavo kad perskaitytume, žinodama kad antrą chemijos pamoką jau rašysim kontrolinį kiekvieną dieną kartojausi lygtis, ir jas rašiau. Ir didžiąją laiko dalį rašiau savo kompiuteryje knygą, mokslų metų pabaigoje mokytoja pamačiusi kaip mano rašiniai pagerėjo nuo to, kad skaičiau knygas ji pasakė, kad turėčiau pabandyti pati parašyti mini knygą apie tai ką aš noriu, ir liepė atnešti tada kai man atrodis jog ji baigta. Tam laiko turėjau užtektinai, todėl ji eina į pabaigą.

Ką manooot?