it's your fault.

40.

Visas vakarėlis praėjo gerai. Simon paprašė mano numerio ir žinoma aš jį daviau. Manau tai mano nauja pradžia, vaikinas kuris padės nukreipti mano dėmesį nuo to kuris jo nebuvo niekad vertas. Simon geras ir gražus vaikinas, kuris sako merginai komplimentus ir moka su ja bendrauti.

Jau išeidama iš vakarėlio jaučiau nemaža alkoholio poveikį savo galvoje. Todėl užsikibusi už Izos rankos ėjau iki mašinos, ir įsėdusi pajaučiau didelį palengvėjimą. Mano kojos buvo pavargusios nes nei karto per visą laiką būdama ten, neprisėdau nei minutėj. Visą laiką kol bendravau su Simon nei minutėj nepagalvojau apie Bryan, kas tik įrodo kad šis metodas veikia, bendrauti su daug žmonių kad pamirštum tą vieną.

Vos įėjusi į namus pamačiau virtuvėj degančia šviesa. Mano kūną dar valdė alkoholis todėl neišsigandau taip kaip turėjau.

Tyliai nusiėmiau batus ir akies kraštu pasižiūrėjau į virtuvę, prie stalo sėdėjo tėtis.

- Girdėjau kaip atrakinai duris. - Pasakė švelniu balsu. - Nereikia manęs bijoti už tai, kad esi išgėrusi. Tavo metų dariau tą patį.

Aš švelniai atsidusau.

- Ačiū, tėti. - Švelniai padėkojau. Turiu jo atsiprašyti, sukaupusi visą likusią energiją savyje, įėjau į virtuve mažais žingsniais ir priėjusi prie tėčio apkabinau jį. - Atsiprašau, kad tą dieną buvau tokia pikta ir prikalbėjau tau negražių dalykų.

Jis atsakė į mano apkabinimą.

- Viskas gerai Alina. - Atsiduso. - Aš suprantu, kad nesu tobulas tėtis. Elgčiausi lygiai taip pat tavo vietoje.

- Turėjau bent pasikalbėti su tavim. O vietoj to, visą laiką pykau. - Suburbėjau vos girdimai.

Tėtis dar kartą stipriai apkabino mano smulkų kūną.

- Myliu tave. - Sušnabždėjo man į ausį.

- Ir aš tave tėti. - Atsakiau.

Bryan pozicija.

Eilinis šeštadienio rytas buvo pasitiktas su galvos skausmu. Kaip ir kiekvieną penktadienį buvau vakarėlį su savo kitais draugais iš kitos mokyklos.

Retai kada užsuku pas Eriką arba Mike. Nenoriu leisti savo laiko su tais kurie būna su Alina. Mum reikia stabdyti viską kas mus sieja. Nejaučiu jokios kaltės jausmo dėl to ką jai pasakiau, šie žodžiai turėjo jai būti seniai išsakyti. Ji visą laiką gyveno savo rožiniam pasaulį, įsivaizduodama kad viskas gražu ir spalvota. Bet taip nėra. Nesakau, kad ji nėra graži, pripažinsiu vienu metu ji buvo pradėjus man patikti. Bet vos tai atsitikdavo, savo vaikišku elgiasiu ji viską nubraukdavo. Dėl jos labo nesimaišau jai akyse, ir stengiuosi būti atokiau. Žinau, kad ji kažką man jaučia. Todėl turim baikti žaisti žaidimus ir kuo greičiau.

Praėjo visas mėnuo nuo dienos ligoninėje, kada paskutinį kartą mačiau Alina. Viduje buvo keistas jausmas, tuštuma. Niekad nesu jautes šito jausmo, dėl vaikystės patirtų traumų buvau pradėjes nieko nejausti niekam. Alinos labui nesilankiau mokykloj. ir po tiek laiko manau atėjo diena kai turiu pasirodyti. Aš negaliu daugiau kažko daryti dėl jos. Kelis kartus buvau susitikes su Mike, Eriku bei Iza, bet kiek kartų susitikdavom, Alinos tam tarpe nebuvo. Ir pasakius atvirai džiaugiuosi.

Įėjes į mokyklos kolidorių iškart sutikau kelis draugus, ir su jais pasisveikines užmezgiau trumpą kalbą apie futbola. Už saves išgirdau jau atpažįstamus merginų juokus, ir aš atsisukau vos akies krašteliu bandydamas pamatyti ar tai tikrai Isabellė su Alina.

Jos nuėjo nepastebėdamos manęs iki Alinos spintelės ir apie kažką kalbėjo. Tada į mokyklos vidų įėjo man nepažįstamas vaikinas ir priėjes prie Alinos švelniai ją apsikabino per pečius, ir pabučiavo jai į kaktą. Nemeluosiu, skaudėjo matyti ją laiminga su kažkuo kitu. Buvau pasiilges to jausmo kai priverčiu ją netekti žądo savo paprastais žodžiais, ar kaip ji įdėmiai klausydavosi kiekvieno mano sakinio.

Ji atrodė laiminga. Bet pavydas buvo stipresnis už džiaugsmą dėl to, kad ji galėjo ramiai gyventi be manęs.

Nežinau kas tuo metu šovė į galvą, bet atrodo kūnas pats pradėjo save valdyti ir daryti tai kas atrodė jam geriausia. Priėjau prie jų ir iškart nužvelgiau piktu žvilgsniu Alina ir tą vaikiną.

- Bryan. - Iš Izos reakcijos mačiau, kad ji pradėjo jaudintis ir savo tyliu juoku bandė sutvarkyti situacija. - Seniai matytas mokykloje.

Neatsakiau nieko į jos kvailus žodžius. Atsisukau į Alina, ir jos veidas visas išbalo lyg būtų pamačiusi vaiduoklį.

- Labas, Alina. - Tyliai pasakiau.

Įsisvyrojo nejauki tyla.

- Labas. - Pratarė po kelių minučių.

(Alinos pozicija)

Kaip visad su Iza stovėjom prie mano spintelės kalbėdamos apie vakarykštį įvyki su Mike. Pasirodo jis nėra toks blogas vaikinas kokiu jį laikiau, jis daro Iza laiminga ir aš dėl to esu jam dėkinga iki gyvenimo galo.

- Jis tikras nevykėlis. - Nusijuokė švelniai Iza. - Visą laiką prisidaro daug gėdos prie kitų žmonių.

- Bet pažiūrėk iš gerosios pusės. Su juo niekada neliūdna. - Nusijuokiau ir aš.

Šis visas mėnuo buvo pilnas juoko ir gerų emocijų. Buvau laiminga žinodama, kad šalia savęs turiu Simon kuris padeda man kai to labiausiai reikia.

Kaip tik susitarėm praleisti dieną kartu, todėl jis atvažiavo iki mokyklos manęs paimti ir trumpam užeis į vidų. Buvo vėjuota, bet tai negadino mano nuotaikos, tik kažkodėl viduje jaučiau tuštumą kurios negalėjo užpildyti niekas. Ta tuštuma jaučiasi nuo tos prakeiktos nakties kurią stengiuosi užmiršti visiems laikams.

- Štai ir Simon. - Pranešė Iza pamačiusi jau tikriausiai einantį Simon už manęs.

Vaikinas priėjes apsikabino mane per pečius ir švelniai pabučiavo į kaktą. Toks gestas dar buvo nepriimtinas man, mes esam tik draugai, bet jaučiu kad jis nori kažko daugiau ko negaliu suteikti niekam.

- Vakar dienos negaliu užmiršti, ypač Mike. - Prakalbo vaikinas pasisveikines.

Visi pradėjom juoktis ir buvo gera.

Iš Izos veido pamačiau, kad kažkas artėjo link mūsų kas neturėtų to daryti. Atsisukau ir pamačiau žmogų kuris apvertė vėl viską aukštyn kojom kaip ir pirmą kartą.

Ką čia veikia Bryan?

- Bryan. - Prakalbo pirma Iza. - Seniai matytas mokykloje. - Iza bandė ištaisyti padėtį, bet vaikinas ją tiesiog ignoravo.

Jo akys buvo ismeiktos tiesiai į mane. O mano širdis daužėsi dešimt kartų greičiau nei prieš tai.

- Labas, Alina. - Pasigirdo tas vėl prakeiktas kimus balsas.