it's your fault.

8.

Susiruošiau paprasčiausius drabužius kurie tik buvo po ranka. Nesiruošiu gražiai atrodyti, važiuodama tik tam, kad pažeminčiau Bryan prieš visus pasakydama ką jis per nesąmones išdarinėja man.

Turiu keistą įprotį, pasileisti muzikos kai jaučiuosi vieniša, arba noriu apmąstyti savo veiksmus. Todėl pati pirma daina kurią išmetė man, tai buvo "Two Feet - Think I'm crazy"

Per garsią muziką, girdėjau kaip gavau vėl žinutę.

Bryan: Šitą dainą klausiau šiandien gal keturis kartus.

Jaučiau kai pyktis manyje pradėjo didėti, ir žinojau, kad greit sprogs didelis burbulas susikaupes viduje. Tokie vaikinai kaip Bryan, niekad nežiūri į merginas rimtai, žinau, kad tikriausiai dabar kažkur su kitais vaikinais tyčiojasi ir juokiasi iš manęs. Bet svarbiausia, tai, kad iš kur jis žino, kad aš klausausi šios dainos? Kūnas nusiramines nuo pykčio sustingo prisimines, kad jis žinojo, kad žiūrėjau ir serialą "You", o dabar ši daina.

aš: Iš kur žinai, kad klausausi šios dainos?

Bryan: Aš viską žinau, ką noriu ir turiu žinoti:)

Ties šia žinute vėl pyktis pradėjo kilti. Nežinau kodėl tokia pikta pasidariau, bet man niekada nepatiko kai žmonės mane laikė žemiau savęs ir norėdavo pasityčioti. Bandydavau nenusileisti, bet niekad nesugalvodavau, ką pasakyti ir kaip save užstoti, ir be Izos būdavo sunku, nes ji visad užstodavo mane. Bet kodėl jis išvis nori ar turi žinoti ką aš veikiu?

Erikas: Būk susiruošusi šeštą valandą, atvažiuosiu pas tave.

aš: Gerai.

Buvau bėveik susiruošusi, tik buvo viena smulkmena kurią reikėjo sutaisyti - mama. Dažniausiai kai pranešu, kad būsiu su Eriku ji nesijaudina. Bet kadangi jau ateina mokyklos pradžia, ji jaudinasi už mane du kartus labiau ir taip savo visą stresą perleidžia ir man, ir visad prieš išeinant man primena, kad jau turiu ruoštis mokyklai.

Nulipusi laiptais girdėjau, kad ji buvo svetainėje. Bet neviena. Girdėjau juokus, ir kažkokios dar moters balsą, netruko ilgai kol atpažinau kieno jis buvo. Mačiau, kaip mano ir Eriko mama sėdėjo ant baltos odinės sofos, abi laikydamos vyno taures rankoje.

- Sveiki. - Mandagiai pasisveikinau su mama ir Eriko taip pat. - Aš norėjau pranešti, kad grįšiu šiandien vėliau nes išvažiuosiu su Eriku, ir jo draugais.

- Matai Elena. - Atsiduso Eriko mama. - Tavo dukra bent praneša kur bus ir su kuo. Iš mano sūnaus to nebesulauksi. - Atsiduso, ir nustątė tokia veido mimiką kurią žinom su Eriku geriausiai, tai vadinasi nusivylimas.

- Nespresk apie knygą iš jos viršelio Alejandra.

Iš mamos tono supratau, kad ji nebuvo patenkinta, kad išvažiuosiu. Bet žinau, kad ji visad tokia prie Eriko mamos, bandau su tuo susigyventi, bet kuo toliau augu tuo darosi sunkiau.

- Nebūsiu ilgai. Tik kiek galiu užtrukti. - Ramiu tonu kalbėjau, kadangi nenoriu iškelti kažkokios dramos.

- Kelinta išeisi? - Mamos lūpų rimtas tonas nepaliko. Iš Alejandros akių mačiau, kad ji į mane žiūrėjo kaip į auksą. Ir mane tas vertė jaustis dar nemaloniau, nes ji tikrai nežino kokia aš galiu būti.

- Šeštą. - Per sukąstus dantis ištariau.

- Namuose būk dvyliktą, nevėliau.

Taip ir sakiau. Ji visad tokia.

Kiekvieną suknistą kartą kai Eriko mama būna šalia ji pasikeičia į super transformerį kuris nori mano gyvenimą kontroliuoti aukštyn kojomis. Jai visad buvo svarbu kaip mūsų šeima atrodis būtent prieš Alejandros nes jos geriausios draugės nuo pat mažumės. Lyg atrodo būtų dėl ko varžytis.

- Gerai. - Išlemenau. Ir dingau grįžusi į savo kambarį.

Valandos ėjo ilgai kol turėjau laukti Eriko. Galvojau dešimt kartų išvien, ką turėčiau sakyti kaip atvažiuosiu. Dvejojau kelis kartus, ir vėl save motyvavau. Bet buvo sunku, būti vienai prieš tiek vaikinų kartu.

Mano durys prasivėrė ir mintis pertraukė kai į kambarį įėjo Erikas. Šypsena pakilo automatiškai, nors ir pykstu ant jo, bet jį myliu begalo stipriai.

- Pasiruošusi? - Taip pat su šypsena veide paklausė.

- Taip. Tik duok dar minute.

Pakilau nuo lovos ir įėjusi į vonią, žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje. Buvau apmąstymuose ar verta važiuoti, ten kur galiu pasigailėti? Bet viena širdies pusė begalo norėjo pažiūrėti į Bryan akis, ir paklausti jo klausimų kurių norėjau paklausti nuo pat parduotuvės dienos.

- Galim judėti. - Suburbėjau ir Erikas pakilo nuo mano lovos kampo.

Sėdėjome mašinoje, ir tyloje. Ji tvyrojo geras dešimt minčių, kas buvo visad keista nes Erikas mėgo dalintis viskuo su manimi.

- Kur važiuojam? - Ramiu tonu paklausiau, bandydama sumąžinti įtampa kuri tvyrojo ore.

- Į aikštele mašinų, kur mūsų tėčiai mus visad vešdavosi žaisti.

Prisiminimai užklupo labai netikėtai, ir mane nukėlė į tuos metus kada man buvo dešimt metų, o Erikui devyni. Visad mėgdavom žaisti toje aikštelėje, nes ten buvo daug paliktų žaislų kitų vaikų, vaikų čiuožyklos ir supynės ant kurių supdavomės be perstojo.

- Aš džiaugiuosi, kad šiandien važiuoji kartu su manimi. - Eriko veide pasimatė maža šypsena. - Jeigu mes dabar mažiau bendraujam, tai nereiškia, kad esi man mažiau svarbi. Žinai kokia mano vaikystė buvo. - Jis atsiduso. - Be draugų, namuose su mama, arba lauke su tavimi. Tėvų pykčiai, ir patyčios.

Ir jis buvo teisus. Jo visa kaip ir mano vaikystė buvo sunki, todėl mes ir esam tokie artimi, visad buvom kartu, kas man kėlė didžiausią džiaugsmą gyvenime.

- Taip. Aš suprantu. - Uždėjau savo ranką ant jo. Ir abu vienu metu parodėm šypsenas.

Privažiave aikštele pamačiau jau, kad kelios mašinos atvažiavusios.

- Palauk. - Greit sustabdžiau Eriką. - Kol esame mašinoj, norėčiau paklaust.

- Kodėl Bryan tau rašo? - Erikas visad pažinojo mane geriau nei kiti, tiksliau geriausiai.

- Taip. - Mano atsakymas buvo labiau užtrikrintas nei tikėjausi.

Žodžiuuu, kadangi dabar labai daug streso patiriu, dalys bus rečiau. Beeet I'm doing my best. Tbh net nelabai yra minčių, bet visą istoriją ir jos pabaigą jau esu suplanavusi, kas tikrai neneigsiu dar gali keistis. Bet manau ką esu dabar sugalvojusi tai geriausias ir įdomiausias variantas iš visų.