it's your fault.

37.

Mama buvo atvažiavusi su tėčiu ir Ethan. Daug su jais nekalbėjau, jie tik atvežė daiktus ir šiek tiek klausinėjo kaip tai galėjo atsitikti, mama kalbėjo su daktare apie mano būkle ir jie išvažiavo pasakydami, kad aplankys mane ryte. Atsidariau savo kompiuterį, kurį atvežė tėvai ir įsijungiau žiūrėti serialą, nes kai esi ligoninėje geresnės veiklos už tai nėra.

Bryan: Nenusibodo to pačio serialo žiūrėti daug kartų?

aš: Iš kur tu žinai kada aš jį žiūriu? Mane tai pradeda gazdinti.

Bryan nieko neatsakė, bet kiekviena jo žinutė priverčia viduje kažką sujudėti. Jeigu jis man parašo, vadinasi apie mane galvoja ar ne taip? Tai pradeda linkti į durnumą. Kodėl aš galvoju apie tai?

Jau buvo aštuonios kas pasako kad vakarėlis prasidėjes jau seniai. Liūdėjau nes norėjau ten būti, norėjau pamatyti Bryan.

Į duris pasigirdo vėl beldimas, todėl šiek tiek sukaupusi jėgų, atsistojau ir atidariau duris. Prieš akis buvo Bryan. Jis stovėjo prieš mane, ir jo veide buvo galima įmatyti mažą šypsnį.

- Ką tu čia veiki? - Pravėriau duris, kad jis galėtų užeiti.

Vaikinas nieko neatsakė praeidamas į palatos vidų. Jis susmuko mano lovoje ir tiesiog gulėjo, stebėdamas lubas.

- Bryan. - Ištariau jo vardą.

- Vakarėlis nuobodus, todėl atvažiavau pas tave. - Jis atsisėdo ir pažiūrėjo tuo savo žvilgsniu kuris priverčia kojoms prarasti jėgas.

- Bet ten tavo namai. Tu palikai savo namus jiems? - Nebuvo nieko geriau už tai, kad jis nebuvo vakarėlį ir atėjo pas mane.

- Nesvarbu. - Jis nusuko savo žvilgsnį į šoną.- Kaip jautiesi?

- Gerai. - Atsakiau atsidususi. - Nežinau kodėl visi taip sureikšmina tai.

- Nes rūpi. - Jo atsakymas privertė kažką viduj sujudėti. - Labai išgązdinai mus.

Buvo keista girdėti tokius žodžius iš Bryan pusės, jis niekad nėra sakes kad jam kažkas rūpi, ar pripažines kad buvo išsigandes. Tai kažkas kito iš jo.

Norėjau paklausti Bryan apie neįvykusį bučinį, ir kodėl jis tai norėjo padaryti. Bet buvau bailė. Ir metas gal būt nebuvo tinkamas.

- Žinau, bet man viskas yra gerai. - Atsakiau.

- Jeigu viskas būtų gerai, tu čia nesėdėtum.

Turėjau įtarimą, kad viskas galėjo būti dėl Kajos kaltės. Jos žodžiai mane itin išgązdino, ir vos jai išėjus viskas prasidėjo, o visą dieną jaučiau puikiai. Ir niekad neturėjau problemų su savo sveikata.

- Aš žinau kodėl čia esu, ir tai yra ne mano kaltė. - Žodžiai atrodo patys paliko mano lūpas. Bryan atrodė nustebes.

- Ką turi omenį? - Jis tiesiog sėdėjo žiūrėdamas į mane.

Aš garsiai atsidusau ir atsisėdau ant kitos lovos prieš jį, nes atsisėsti šalia jo, man nebuvo drąsos.

- Nesvarbu. Pamiršk. - Turiu valdytis kol nepasakiau ko nereikia. - Vistiek, nieks to nepakeis ir be reikalo žinosi ko neturėtum.

Pirmą kartą taip šaltai bendravau su juo, bet aš neturėjau kito pasirinkimo. Man reikėjo jį paleisti, kol labiau neprisirišau. Kaja neveltui man grąsino, o apie tai pasakyti niekam negaliu.

- Kaip galiu pamiršti tai? Tu katik pasakei, kad žinai kieno tai kaltė, kodėl tiesiog nepasakai man? - Jis buvo susierzines, ir jo akys lakstė po mano visą veidą, lyg ieškodamas atsakymų.

- Aš tiesiog negaliu to pasakyti. - Sumurmėjau vos girdimai.

Girdėjau Bryan atsidusima, ir jo kūnas vėl įsmuko į mano lovą. Kambarį buvo didelė tyla ir įtampa. Aš norėčiau jam pasakyti, tikrai norėčiau, bet negaliu. Aš per daug bijau Kajos ir jos veiksmų, ir žinau kad ir ką ji man padarytų turėčiau pati su tuo tvarkytis, man nieks negalėtų padėti.

- Galiu paklausti? - Sukaupiau visą likusią drąsa savyje, ir bandžiau nukreipti temą.

- Ar aš turiu pasirinkimą?

- Kodėl. - Išgirdus, kad mano balsas dreba, padariau trumpą pauzę. - Kodėl tu bandei mane pabučiuoti?

Vaikinas vėl atsisėdo ir pasižiūrėjo į mane taip lyg nežinotų apie ką šneku.

- Kada?

Jo tonas buvo toks keistas, ir nesupratau kodėl. Jog jis viską žino puikiai.

- Prieš kelias dienas. Stadijone. - Jo akys rėkė man tiesiai į veidą, kad jis tikrai nesupranta apie ką kalba eina.

Pasigirdo tylus jo juokas.

- Aš tavęs nebandžiau pabučiuoti. - Jis tik tyliai nusijuokė.

Mano visas kūnas pradėjo drebėti.

- Bet.

- Alina, aš nebandžiau tavęs bučiuoti. - Jis pasakė rimtu tonu, pertraukdamas mane. - Tu nesi mano skonio mergina, ir tikrai tavęs nebandyčiau pabučiuoti. Neprisigalvok nesąmonių.

- Aš neprisigalvoju. - Padariau pauze. - Aš žinau, ką jaučiau ir mačiau.

- Girdi kaip apgailėtinai skambi? Tu bandai mane įtikinti, kad aš tave bandžiau bučiuoti. - Jis suprunkštė. - Aš su tavim žaidžiau. Mačiau kaip žiūri į mane, ir žinau kad esu tavo galvoje visą parą. Žinau ką man jauti.

Jo žodžiai dūrė lyg peilis į širdį. Negalėjau patikėti, kad girdžiu tą patį vaikiną, su kuriuo taip gerai leidau laiką.

- Aš nejaučiu tau nieko. - Pasakiau, ir girdėjosi kad tai buvo neužtvirtina.

- Niekada nebūčiau su tokia mergina kaip tu. - Jis atsistojo nuo mano lovos. - Pamiršk viską kas susija su manim. - Vaikinas dingo už mano palatos durų ir aš likau sėdėti viena.

Negalėjau suvokti kas įvyko, todėl tyloje pražiūrėjusi į vieną taška susivokiau tik po kelių minučių kas atsitiko.

Širdis plyšo pusiau, ir skausmas perėjo per visą kūną. Mano kūkčiojimai girdėjosi per visą palatą, o pagalvė buvo visa šlapia nuo mano ašarų. Bryan žodžiai skambėjo mano galvoje lyg karuselė "aš su tavim žaidžiau". Turėjau įtarimą visą laiką, kad man reikia nuo jo atsitraukti, nes jis nėra geras žmogus. Turėjau paklausyti aplinkinių nuomonės, ir atsitraukti nuo Bryan.

Ryte buvo atėjusi seselė paimti kraujo tyrimams.

- Tavo akys labai raudonos. Verkei? - Paklausė nusišypsojusi šilta šypsena.

- Vaikinai. - Atsakiau nusijuokusi netikru juoku, ir atrodo ji patikėjo tuo kad tai nėra taip rimta.

Nemiegojau visą naktį, o akys buvo raudonos ir užtinusios.

Vos jai išėjus, mano tėvai įžengė į palatą su Ethan. Kurio balsas mane nervino labiausiai šitam pasaulį be Kajos.

- Kaip jautiesi? - Pasigirdo mamos balsas.

- Gerai. Paprašyk, kad mane išrašytų iš čia, aš jaučiuosi gerai ir turiu pakankamai jėgų kažką veikti. - Pasakiau, net nepasižiūrėjusi į jų pusę.

- Panele, tau pasakė iki kiek turėsi čia būti, todėl nepradėk vodovauti savo mamai, ką jai daryti ir ko ne. - Tėčio griežtas tonas tvyrojo palatoj.

Aš atsisukau ir pajaučiau kaip greitai mano pyktis pakilo ir nebegalėjau jo sutvardyti savyje.

- O kas tu toks? - Paklausiau, ir pamačiau kaip mama su tėčiu pasižiūrėjo į mane taip lyg manęs neatpažintų. - Kas esi klausiu. - Ištariau.

Buvo tyla, ir nieks nieko neatsakė.

- Tu negali atsirast mano gyvenime iš dangaus ir pradėti man aiškinti ką daryti ir ko ne. - Nežinau iš kur pas mane buvo tiek daug pykčio, bet daugiau negalėjau ban