it's your fault.

41.

- Labas. - Tyliai pasakiau drebančiu balsu.

Atrodo pradėjau girdėti savo širdies plakimą net mokyklos triukšme. Atsisukusi į Simon pamačiau jo sutrikusį žvilgsnį, ir supratau kad jis nėra patenkintas dabartine situacija. Nežinojau kaip išsisukti iš tokios duobės į kurią katik buvau įstumta. Bryan visą laiką gadiną viską ir visiems kas aplinkui jį.

- Mes gal eisim jau. - Tyliai pasakiau, ir ištiesiau ranką link Simon, taip duodama ženklą kad eitų su manim.

- Pala. - Mano ranka greit buvo nuleista Simon. - Kas jis toks? - Jis parodė pirštu į Bryan. Jo tonas buvo piktas, bet nesupratau kodėl. Neatsitiko nieko tokio dėl ko Simon turėtų pykti ant manęs, Bryan tik atėjo pasisveikinti. Jis galėtų būti bet kas, mano klasiokas arba brolis.

- Jis draugas, Simon. - Ištariau užtvirtinu balsu.

- Bryan, einam į lauką. - Iza bandė vėl viską palengvinti, bet jai nieks nesigavo.

- Aš niekur neisiu. Noriu paklausyti ką šitas universiteto žiūrkė kalbės su ja. - Bryan žodžiai lyg uraganas išsiveržė.

- Kaip tu mane pavadinai? - Simon visiškai neketino nusileisti, ir jis priėjo arčiau Bryan kūno, bet jo tai visiškai neišgązdino.

- Galvoji tavęs bijau? - Bryan nusijuokė. - Eik gązdink savo draugus. - Vaikino ranka atsirado ant Simon pečių.

Simon greit nuimė Bryan ranką nuo savęs ir greitu judesiu trenkė jam į veidą.

Mano kūnas visas nutirpo lyg tai būtų mano paskutinės gyvenimo minutės.

- Baikit! - Garsiai užšaukė Iza.

Staiga visi mokykloje esantys žmonės sustojo ratu stebėti Simon ir Bryan muštynes.

- Bryan! - Mano burna atrodo pati ištarė jo vardą.

Bryan nuo Simon smūgio paėjo kelis žingsius atgal, bet nenukrito.

- Tu mires. - Garsiai pasakė Bryan nusivales nuo lūpos kraują ir trenkė Simon tiesiai į veidą atgal.

Simon greit nukrito ant žemės. Bryan greitu judesiu priėjo prie vaikino ir atsitūpes pradėjo iš abiejų rankų greitai jam trankyti veidą.

- Prašau baikit. - Pradėjau šaukti kiek galėjau ir kai pamačiau, kad žodžiai nepadeda, prasibroviau pro žmonės link jų ir paėmusi Bryan pečius vos atitraukiau jį nuo gulinčio Simon. - Ar tu išprotėjai? tu beveik jo neužmušei! - Šaukiau ant Bryan kiek tik galėjau.

Jo šaltas žvilgsnis pervėrė mane ir jis nieko neatsakes greitai išėjo iš mokyklos. Jo krumpliai buvo visi kraujuoti, kaip ir jo rūbai.

Greit pribėgau prie gulinčio kraujuose Simon ir bandžiau jam padėti atsikelti kai greit prie mūsų prisistatė du mokytojai ir išvedė mane su Iza bei Simon.

Nekenčiau Bryan už tai ką jis padarė, nors Simon ir pirmas pradėjo šį karą, tai nebuvo priežastis jo sumušti iki tokio lygio. Vaikiną išvežė su greitąją o mano ir Izos tėvams buvo paskambinta ir viskas papasakota į kur mes įsivėlėm.

- Merginos, geriau pasakykit tiesą ir nenukentės nei jūsų pažymiai nei siuntimai į universitetus. - Rimtu tonu kalbėjo mokyklos direktorė žiūrėdama tiesiai į mane su Iza.

Nenoriu, kad dėl vaikinų nukentėtų mano ateitis.

- Mes jum pasakojom viską jau gal penkis kartus. - Šaltai atsakė Iza. - Simon atvažiavo iš universiteto pas mus, ir jį sumušė Bryan.

- Mes nekaltos. - Sumurmėjau taip, kad mane girdėtų direktorė.

- Dėl ko jie susimušė?

Su Iza susižvalgėm aiškiai žinodamos dėl ko. Bet abi negalėjom to pasakyti.

- Tai jų asmeninis reikalas. - Atsakė Iza už mane.

Direktorė nuleido akis į stalą kažką užsirašydama ir užtilo. Daugiau nieko nekalbėjom kol neatvažiavo mūsų abiejų tėvai mūsų pasiimti.

- Man galas. - Suburbėjo Iza. Kai mano ir jos tėvai ėjo prieš mus iš mokyklos apie kažką kalbėdami. - Dabar namų areštas garantuotas.

Negalėjau po visko kiek Iza dėl manęs buvo padariusi leisti jai sėdėti namuose, kai ji šitoj situacijoj visiškai nekalta.

- Atsiprašau. Ponia Olivia. - Garsiai pasakiau Izos mamos vardą. Moteris atsisuko ir stebėjo mane. - Norėjau paprašyti leisti Izai šiandien miegoti pas mane. Žinau, kad dabartinė situacija nėra geriausia dabar prašyti to, bet rytoj mūsų laukia sunkus kontrolinis geografijos, todėl reiktų pasimokinti. Norėčiau padėti Izai pasiruošti jam. - Mano balsas visiškai nedrebėjo, ir kalbėjau užtvirtinai.

Įsisvyrojo minutės tyla kol Olivia galvojo.

- Taip. - Atsiduso. - Gali. - Ji nusišypsojo švelnia šypsena ir užsisukusi toliau tęsė pokalbį, net nepasižiūrėjusi į Izos pusę.

- Kas tai buvo? - Izos veidą puošė šypsena, o aš viduje didžiavausi tuo kaip sugebėjau menkai, bet bent kažkiek Izai atsidėkoti už viską.

Simon nusiunčiau gal dvidešimt žinučių, bet atsakymo iš jo nesulaukiau. Direktorė buvo paskambinus mano tėvams ir pranšė iš ligoninės duotą žinią, kad Simon viskas gerai ir jis jau yra pakeliui į namus. Suprantu, kad tik per mane jis pakliuvo į tokia situacija, ir jis tikrai turi teisę pykti ant manęs.

- Tiesiog paskambink jam. - Patarė Iza sėdėdama ant mano lovos krašto su kompiuteriu ant kelių. Tėvai trumpam atėmė jos telefoną, todėl jos vienintelė išeitis bendrauti su Mike, yra mano kompiuteris.

- Nežinau ką turėčiau jam sakyti. - Atsidusau. - "Labas ar tau viskas gerai?" kai žinau, kad jam nėra viskas gerai.

- Atsiprašysi bent už tai kokioj situacijoj jis dabar yra. Jam ir taip neblogai klius. - Sumurmėjo.

- Ta prasme?

- Simon yra jau studentas, ir jis sumušė už save keliais metais jaunesnį vaikiną dar mokyklos teritorijoje. - Ji atsisuko ir išdėstė viską taip aiškiai, jog supratau kad vien sumušimais jis neatsipirks. Suknistas Bryan.

Atsistojau nuo lovos ir vaikščiojau ratais aplinkui kambarį kol pagaliau įgavau drąsos jam paskambinti.

Nuspaudžiau mygtuką ir pasigirdo kelis kartus pypsėjimas, o tada Simon užkimes balsas.

- Klausau.

- Labas, Simon. - Padariau trumpą pauzę. - Čia Alina.

- Žinau. - Atsakė šaltai. - Kažko norėjai?

- Norėjau atsiprašyti už viską ką tau teko patirti per šiandien. Viskas mano kaltė ir turėjau nujausti, kad taip atsitiks. - Mano balsas šiek tiek drebėjo. Kol Iza sėdėjo ir stebėjo bei klausė visą pokalbį.

- Taip tu teisi. - Jis atsiduso. - Tai tavo kaltė ir jeigu ne tavo durnas draugas, dabar nesėdėčiau su galvos sutrenkimu ir sulaužyta nosim. - Jo tonas pakilo.

Jaučiau kaip akyse pradėjo kauptis begale ašarų.

- Alina, atvirai pasakysiu. Nežinau ar dar galėčiau pasižiūrėti tau į akis. - Girdėjau, kad jis kalbėjo visiškai rimtai.

- Aš žinau, kad tau skauda ir kad esu aš kalta. - Sukūkčiojau į telefono ragelį. - Bet nereikia visko mesti.

- Man nepakeliui su tokiais žmonėm kaip tu, kurie neapgalvoja visiškai savo sprendimų.

- Jis nesirodė mokykloje visą mėnesį, aš nežinojau kad būtent šiandien jis gali pasirodyti. - Negalėjau nustoti verkti. - Jis tiesiog yra piktas žmogus kuris visad bandė man pakenkti ir įskaudinti mane.

- Sveikinu, nes jam pavyko.

Pasigirdo pypsėjimas kuris pranešė, kad vaikinas padėjo ragelį.

Negaliu patikėti tuo ką pridirbo Bryan. Aš jo nekenčiu, nuoširdžiai. Jis mane įskaudino ir negana to atėmė žmogų kuris mane per visą mėnesį padarė tokią laimingą. Bryan nenusipelnė nieko. Jis man mires.