it's your fault.

53.

Ryte atsikėlusi namuose nieko neradau, tėvai tikriausiai jau buvo išėje į darbą, o Ethan darželyje. Pastaruoju metu viena būnu labai mažai, todėl džiaugiausi savo kompanija. Keista kai gyvenimas apsisuko taip greitai ir nepastebimai, anksčiau troškau turėti bent kelis draugus su kuriais galėčiau leisti laiką nuolatos ir niekada nebūti viena. Taip, turėjau Izą ir Eriką, bet jie dažniausiai išvykdavo vasarai kažkur pas senelius, arba atostogauti, o likusiais laikais būdavom tryse, bet retai. O dabar viskas apsikeitė, visą laiką galiu būti kažkieno kompanijoje ir leisti gerai laiką nebegalvodama apie savo liūdną vienišumą.

Išėjusi iš dušo iškart sėdau prie namų darbų ir visų likusių pamokų kurių darbus man visad atsiunčia į elektroninį paštą. Laiko lieka vis mažiau iki egzaminų, ir kartais net nepastebiu kai reikia pavalgyti arba išsimiegoti. Visad save marinu iki paskutinės minutės, kol nepajaučiu kad esu per daug silpna vien atsikelti iš lovos.

Vos pabaigiau namų darbus, išgirdau kažkam skambinant į namų duris.

Bryan stovėjo prie mano namų durų.

Vos atidariau duris ir išvydau jo veidą realybėje mano veidą papuošė plati šypsena. Šis žmogus moka man pakelti nuotaiką.

- Labas. - Pasisveikinau pati pirma.

Jis nieko neatsakes apsikabino mane stipriai ir suspaudė savo glėbyje. Mano smulkus kūnas pradingo vos jam mane apsikabinus. Jis laikė mane stipriai ir net negalvojo paleisti.

- Bryan man sunku kvėpuoti. - Nusijuokiau kai pajaučiau, jog trūksta oro.

Jis švelniai mane paleido.

- Tiesiog labai tavęs pasiilgau. - Atsakė ir nusišypsojo ta nuostabia šypsena kurią turi tik jis vienintelis.

Bryan užėjo į vidų, džiaugiausi, kad tėvų nebuvo namuose ir galėjome būti vieni. Žinojau kaip reaguotų mano mama jeigu pamatytų stovintį Bryan prie namų durų.

- Gal nori kažko atsigerti? - Paklausiau kai vaikinas mane atsekė iki virtuvės.

Jaučiau kaip Bryan priėjo švelniai iš nugaros ir apsikabino mane per liemenį.

- Nenoriu nieko, tik tavęs. - Tyliai sušnabždėjo man į ausį.

Mano kūnas sureagavo į tai ir pilve pradėjau jausti nenusakomai daug drugelių. Bet negalėjom šį kartą apie tai net pagalvoti, nes bet kurią minutę gali sugrįžti tėvai pietauti.

Atsisukau visų kūnu į Bryan.

- Bet kurią minutę gali grįžti tėvai. - Atsakiau. Ir švelniai savo rankomis sulaikiau Bryan kūną.

- Juk aš nieko nedarysiu. - Atsakė švelniai ir sujungė mūsų lūpas trumpam bučiniui. - Tiesiog pasakiau garsiai savo norą. - Vaikinas nusišypsojo ir atsisėdo prie stalo. - Vandens.

Atsakiau jam šypsena atgal ir padaviau iš šaldytuvo vandens buteliuką.

Džiaugiuosi, kad Bryan supranta ir nespaudžia visiškai manęs dėl šio dalyko. Nesu dar pasiruošusi tam, ir noriu šiek tiek laiko apgalvoti viskam.

- Susitiksim šiandien? - Sukaupusi visą drąsa paklausiau vaikino. Nors ir žengėm tokį didelį žingsnį mūsų santykiuose, bet dar nesu pakankamai drąsi.

- Šiandien turiu porą reikalų su Mike, todėl galiu grįžti vėlai. - Atsakė. - Bet galiu rytoj atvažiuoti tavęs pasiimti.

Palinksėjau galvą, ir prisėdau šalia Bryan.

- Pyksti? - Bryan apkabino mane viena ranka per pečius ir šiek tiek suraukė antakius paklausdamas.

- Ne. - Nusijuokiau. - Kodėl turėčiau?

- Nežinau. Gal dėl to nes negaliu su tavim šiandien praleisti laiko.

- Dėl tokių dalykų aš nesuku galvos.

Bryan pabučiavo mano kaktą.

Po valandos laiko vaikinas išvažiavo į namus, o aš likau viena. Apsidžiaugiau, kad neteko neivienam iš tėvų susitikti su Bryan ir jo varyti iš namų. Nenoriu, kad jis pagalvotų kažką ne to. Aš myliu Bryan, bet kol dar gyvenu su tėvais negaliu jiems priešintis tiek daug.

Iza pasiūlė susitikti pas ją namuose todėl sutikau paklausus tėvų ir žinoma bent šį kartą gavusi leidimą.

- Nežinai kokių reikalų turi Bryan su Mike? - Paklausiau sėdėdama jau Izos kambarį.

- Ne. - Atsakė. - Mike man niekada nepasakoja apie jų visų reikalus. Lyg būtų daves tylos įžadus.

Kartais jaučiu šį keistą jausmą lyg Bryan dar kažką slėptų nuo manęs. Aš juo pasitikiu visu šimtu procentų, bet giliai širdį turiu jausmą kad jis manim ne.

- Man irgi nieko nesako. - Atsakiau.

- Nekreipk dėmesio, manau kad tai tiesiog vyriški reikalai. - Kalbėjo Iza ieškodama ką apsirengti. - Jeigu tai būtų kažkas blogo, mes tai jaustumėm.

Nieko neatsakiau. Jaučiuosi neramiai kai kažko nežinau apie žmogų kurį mylių. Tai mano pirmi santykiai normalūs su vaikinu, ir kartais jaučiuosi visiškai nepatyrusi, todėl net nežinau ar pasakydama savo šias mintis Bryan nesugadinsiu visko.

Su Iza išvažiavom iki prekybos centro ieškoti Mike gimtadieniui dovanos kuris bus šį penktadienį. Izai pagaliau viską radus nuėjom į kavinę esančia prekybos centro viduje pavalgyti, nes buvo jau vakaras, o dar nieko neturėjau burnoje.

- Jis net negalvoja jo švęsti, o aš norėčiau jam padaryti staigmeną. Vis dėl to jo gimtadienis. - Kalbėjo Iza gerdama sultis.

- Gal būt jums reikėtų jį dviese kažkur praleisti, jeigu jis nenori jo švęsti su visais.

- Gera mintis. - Suplojo rankomis. - Tikriausiai tai ir reiks padaryti. Nenoriu jo versti daryti ko jis nenori.

Aš tiesiog linksėjau galvą visą laiką ir galvojau apie Bryan.

- Dar jaudiniesi dėl šiandienos?

Prabudau iš savo apmąstymų supratusi, kad tikriausiai negirdėjau pusę to ką pasakojo Iza.

- Tiesiog nenoriu jam nieko sakyti, dar sugadinsiu viską. - Atsigėriau sulčių kurios buvo tikriausiai skaniausios kurias esu ragavusi.

- Vietoje tavęs aš irgi tylėčiau. Mes jog žinom koks Bryan gali būti, todėl geriau draugystės pradžioje nepradėk klausinėti to ko jis nenori, kad žinotum.

Pokalbiui įsibėgėjus pamiršau viską apie Bryan ir pradėjau gerai leisti laiką.

Grįžusi į namus radau du praleistus skambučius nuo Bryan.

Šūdas...

Mano telefono garsas buvo išjungtas ir visą laiką net negalvojau į jį pasižiūrėti. Kartais pamirštu, kad turiu vaikiną su kuriuo turiu bendrauti per žinutes.

Parašiau žinutę.

Aš: Kažkas atsitiko? Mano telefono garsas išjungtas.

Po kelių minučių sulaukiau dar vieno skambučio iš Bryan ir iškart atsiliepiau.

- Klausau?

- Kur visą šį laiką buvai? - Jo tonas buvo rimtas ir mane iškart tai pradėjo gązdinti.

- Atsiprašau. Buvau susitikusi su Iza, mes buvom prekybos centre.

- Ar neprisimeni, kad turi mane? Privalai man atrašyti arba bent pranešti kur esi. Ypač po to įvykio.

Jis buvo tikrai piktas, ir šį kartą tai buvo mano kaltė. Suprantu kaip stipriai jį išgązdinau.

- Bryan, aš atsiprašau. - Bandžiau kalbėti kuo ramesniu balsu. - To daugiau nepasikartos. Aš prižadu.

Girdėjau kaip jis garsiai atsiduso.

- Išgązdinai mane.

- Žinau.

Jo rūpestis tikriausiai buvo mieliausias dalykas kurį man reikėjo patirti.

- Turi prižadėti, kad nuo dabar man praneši kur esi ir turėsi visada atsiliepti jeigu tau skambinsiu.

- Prižadu.