Grįžusi į namus sutikau mama virtuvėj ypač laiminga, kas man kėlė iškart pyktį. Ir kolidoriuje jau atpažinau savo tėčio batus, dėl ko supratau, kad jie to nebeslėps ir tuoj man viską papasakos.
Priėjau prie šaldytuvo ir akimis permečiau visus produktus ką galėčiau greitai suvalgyt, kad netektų matyti savo mamos ir tėčio, kas man yra būdinga, kadangi mano santykiai su mama buvo netobuli, bet mes retai kada pykdavomės dėl kažko. O tėtis jog turėjo naują draugę ir vaiką kitoj šalies pusėj...
- Kaip praleidai dieną? - Iš mamos balso girdėjau, kad ji buvo laiminga.
- Puikiai. - Sugebėjau ištarti tik tiek.
- Norėsiu, kad po pusvalandžio nusileistum į apačia nes gaminu vakariene, ir bus rimtas pokalbis. - Pjaustydama morkas šnekėjo. - Man tai labai svarbu.
Liežuvį knietėjo pasakyti, kad aš viską žinau ir nėra reikalo man ateiti čia, bet susilaikiau.
- Gerai.
Užlipau laiptais kuo greičiau į savo kambarį, ir nugara kritau į minkštus patalus. Garsiai atsidusau, ir jaučiau, kad pyktis kurį turėjau mamai ir tėčiui augo. Bijojau sužinoti dar keistesnių dalykų, ką jie prisigalvojo abu. Bet tuo pačiu, buvau įsitikinusi ką jie ruošiasi daryti ir sakyti man. Lyg būčiau maža mergaitė kuri nieko nesuprastų. Mano tėtis niekad nevažiavo tiek kelio dėl manęs, ir žinau, kad su savo nauja drauge jie turi vaiką.
Po bėveik pusvalandžio mama patukseno į duris ir pakvietė mane vakarienės. Prieš išeidama dar kartą giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
Nusileidusi laiptais prie virtuvės stalo pamačiau sėdintį tėtį. Mūsų žvilgsniams susitikus, jo akys nukeliavo per visą mano veidą lyg laukdamas ką aš pasakyčiau.
- Nenustebau, kad esi čia. - Tyliai sumurmėjau, bet jie abu tai išgirdo.
- Maniau nustebsi. - Tėtis sėdėjo tuo nekaltu žvilgsniu. Anksčiau tai mane paveikdavo, bet žinant kaip jie man melavo šias dvi dienas mano pyktis užgožė visus gerus prisiminimus apie jį.
Neatsakiau nieko, prisėdau prie stalo kur visad yra mano vieta.
Mama pagaliau įdėjusi maistą į lėkštes prisėdo prie stalo ir giliai įkvėpė. Tėtis pradėjo valgyti, o aš spoksojau į savo lėkšte, neturėjau noro dėti kažko į burną.
- Taigi, Alina. Mes turim tau didele žinią. - Mamos balsas drebėjo. - Aš ir tavo tėtis netikėtai nusprendėme vėl bandyti kurti šeimą.
Mano akyse kaupėsi ašaros, bet neleidau jog jie tai pamatytų.
- Pasakyk kažką. - Paprašė tėtis, kai pauzė užsitesė per ilgai.
- Aš mačiau jus užvakar. Jūs man melavot ir slėpėtės lyg būčiau nusikaltėlė didžiausia. - Mano balse buvo galima girdėti skausmą.
Abu tėvai susižvalgė tikriausiai nuo, to jog suprato ką tiksliai mačiau.
- Mes nenorėjom tavęs išgązdinti. Norėjom turėti laiko aptarti ką tau pasakyti.
- O kaip tavo vaikas? Kaip ta moteris? - Mano klausimai buvo netikėti net man pačiai.
- Alina, aš grįžtu pas jus. - Jis atsiduso. - Ji mane metė ir paliko su tavo broliu.
Nervai kilo su kiekviena minute vis daugiau ir daugiau. Negi mano mama tokia kvaila?
- Ką? - Tonas šiek tiek pakilo.
- Negi nesi laiminga, kad tavo tėtis vėl bus šalia tavęs?
- O kodėl turėčiau būti laiminga, kai vos jį paliko moteris ir jis grįžta? - Aš atsistojau iš savo vietos. Rankomis atsirėmiau į stala ir šiek tiek priartėjau veidu link tėčio pusės. - Ar būtum grįžes jeigu ji nebūtų tavęs nepalikusi?
Tėčio veide matėsi baimė. Jis greit susižvalgė su mama.
- Tu nieko nesupranti. - Jo akys nukrypo ties maistu, ir lyg niekur nieko jis pradėjo vėl valgyti.
- Taip. Aš tikrai nesuprantu, už ką turiu tokius tėvus.
Negalėjau daugiau žiūrėti į tai kas vyksta, todėl apsisukusi grįžau į savo kambarį.
Pasikėlusi ryte turėjau pakankamai daug motyvacijos kažką daryti, palyginus su tuo kas atsitiko vakar. Neprisipažinau Bryan, bet pirmas žingsnis jau padarytas, prisipažinimas pačiai sau. O apie tėvus nenorėjau nė galvoti.
Nenorėjau dar niekam apie tai sakyti, pati nesu įsitikinus ar tai tikrai tiesa, ką aš jaučiu šiam vaikinui. Jis nėra geras, ir jis nėra tobulas, todėl niekam ir nereiktų žinoti apie mano dar silpnus jausmus Bryan. Esu įsitikinus, jog jeigu kažkas sužinotų, sužinotų ir Kaja, o mažiausiai noriu, kad ją pasiektų ši netikėta žinia.
YOU ARE READING
it's your fault.
RomanceJai patiko Jis. Jis neatsakė tuo pačiu. Jam patiko Ji. Ji neatsakė tuo pačiu. Mūsų istorijos pabaiga dar nėra aiški, tačiau dėl jos vis tiek kalta TU.