it's your fault.

30.

Sėdėjau tyloje su Bryan ir leidau jam pagalvoti apie atsakymą kurį jis turi pasakyti, kol pati susiprasčiau ką aš katik supratau iš savęs.

Mano rankos akimirksniu pradėjo drebėti vis labiau ir labiau.

- Tau šalta? - Bryan tai pamates pradėjo nusiimti savo odinį švarką, jis švelniai uždėjo jį man ant pečių ir aš iškart pajaučiau vaikino kvepalus, bei jo kūno pripildyta šiluma.

- Ačiū. - Sumurmėjau, bet rankos drebėjo ne nuo šalčio, tiesiog jaučiau kad tai buvo dėl to ką katik sužinojau.

- Atsivežiau čia tave todėl, nes esi vienintelis žmogus su kuriuo man būtų negėda čia praleisti savo laiką.

Jo atsakymas man pasirodė mielas.

Vos pastebimai nusišypsojau, bet Bryan atsisukes sugebėjo ir minimalia mano šypsena pamatyti.

- Kodėl leidi naudoti kitiems tavo gerumą?

- Ką? - Iš pradžių buvau sutrikusi ir nelabai supratau apie ką jis kalba. Bet tada suvokiau kur viskas linksta.

- Kodėl?

- Nežinau. - Padariau trumpą pauzę. - Tiesiog visad buvau tokia, visad atiduodavau visiems savo gerumą.

- Atiduosi jį tuoj visiems, kol galiausiai jo nebeliks. - Jo žodžiai buvo skaudūs, bet teisūs. Esu per gera visiems, bet to sustabdyti niekad nemokėjau.

- Aš negaliu to pakeisti.

- Jeigu nori, gali viską šitam pasaulį. O jeigu tau atrodo, kad neišeina vadinasi stengiesi per mažai. - Jis kalbėjo nerodydamas jokių emocijų. - Ar kada bent bandei kažkam pasakyti žodį "ne"?

Jaučiau, kai jis atsisuko į mane, bet pakelti savo akių nuo žemės nesugebėjau. Man buvo gėda, kad esu tokia bailė.

- Daug kartų bandžiau.

- Meluoji.

Nepirmą kartą pastebėjau, kad Bryan mokėjo žmones perskaityti kiaurai. Jam nereikėjo jog jie kalbėtų ir jis žinotų, sako jie tiesą ar ne. Jis tai matė kiaurai, lyg mokėtų skaityti mintis.

- Man nereikia, kad man meluotum. - Jo balsas buvo šiek tiek užkimes, bet tai jį padarė kur kas gražesniu.

Žinau, kad pati pradėjau šį klausimų maratoną, bet prieš Bryan man buvo gėda labiau nei prieš ką kitą. Jis žinojo jau seniai ko nori iš gyvenimo, kai tuo tarpu aš buvau užstrigusi ten pat, ir žinau kad tai jis matė nuo pat pradžių.

- Man tiesiog gėda. - Pripažinau.

- Gėda? - Jis tyliai nusijuokė. - Tau neturėtų būti gėda už tai, kad esi per geras žmogus, o kiti tuo naudojasi. Tavo tėvai turėjo tave jau vaikystėje to išmokinti, kad savo gerumą turi atiduoti tik tiem kurie to verti.

Mano tėvai manęs niekad nemokino to, jie buvo užsiėme darbais, arba pastoviai pyktis.

- Aš jį ir atiduodu tiem kurie jo verti. - Mano akys pagaliau nukeliavo link Bryan. Jis tai pajautes atsisuko pats.

- Juokauji taip? - Jo veide buvo galima įžiūrėti nuostabą, ko dar nesu mačius prieš tai. - Erikas? Kuo jis nusipelnė tavo gerumo?

- Jis mano geriausias draugas jau nuo smėlio dėžės laikų, jis buvo su manim savo visą vaikystę, kai tuo tarpu galėjo žaisti su mašinytėm, bet jis žaidė su barbėm, kad nelikčiau viena. - Žinojau, kad skamba kvailai. Bet tokia buvo tiesa.

- O kur jis dabar?

- Ar kartais jis nėra tavo geriausias draugas? - Mano klausimas nuskambėjo šiek tiek sarkastiškai. Bet žinojau, kad taip aš išvengsiu šios temos.

- Aš nieko blogo nesakau, tai tiesa. O už tiesa nieks nepyksta.

Jo žvilgsnis nusileido ties žole.

Jeigu ne dabar, o kada aš turėsiu dar geresne progą jo paklausti?

- Ar tiesa, kad atsivesdamas Kają į namus tu bandei man sukelti pavydą? - Žodžiai išėjo pro lūpas, o aš net nesureagavau, kai jis buvo jau atsisukes į mane ir davė man tą keistą žvilgsnį lyg būčiau beprotė. Nuo tokio savo klausimo, pradėjau raudonuoti iš gėdos, suprasdama kaip kvailai jis skamba.

Staiga jo veidas surimtėjo vėl ir jis toliau tęsė savo stebėjimą į žolę.

- Nežinau, kas tau pasakoja tokias kvailystes, bet kad ir iš kieno lūpų išėjo tai, daugiau niekada nepasitikėk tuo žmogum. - Atsakė pačiu rimčiausi veidu, lyg tai būtų menkniekis.

Vaikinas atsistojo nuo suoliuko ir pajudėjo link mašinos, todėl nieko nelaukus nusekiau jį iš paskos.

Bryan paleido mane šalia mano namų ir išlipusi aš atsisukau dar kartą. Jis niekur nejudėjo iš vietos, kaip visad darydavo vos išlipdavau iš mašinos. Nežinau kodėl, bet jis tapo rimtesnis po šiandienos pokalbio mokykloje.

Gal aš pasakiau ką ne taip? Jog žinojau, kad Kają jį provokuoja ir persekioja... Kvaiša aš.

Kai buvau tarpdurį savo namų durų, dar kartą pažvelgiau atgal ir jo mašina vis dar stovėjo, lyg norėdamas įsitikinti, kad tikrai eisiu į namus ir grįšiu saugi.