it's your fault.

55.

Bryan išėjo vidurnaktį iš mano namų, ir aš jaučiausi vėl vieniša. Atrodo jo buvimas man pasidarė reikalingas kaip niekad. Nežinau ar tai gerai, ar blogai bet kol kas negaliu tuo per daug skūstis. Man patinka leisti laiką su Bryan, po mūsų susitarimo bandyti taisyti mūsų santykius jis tapo man žymiai geresnis ir malonesnis nei anksčiau. Norėčiau, jog būčiau galėjus pamatyti anksčiau kad jis nėra toks blogas kaip galvojau. Gal jam tiesiog reikėjo laiko?

Pasikėlusi ankstų rytą iškart nuėjau pavalgyti, vakar visą dieną neturėjau nei kasnio burnoje. Paprasčiausiai pamiršau, o ryte pajaučiau jog darėsi ypač silpna ir negera. Todėl reikėjo eiti ryte pavalgyti, kad nesutikčiau tėvų kurie galėtų sugadinti nuotaiką visai dienai.

Vakar Bryan sakė jog šiandien susitiksim ir yra paruošes staigmena.

Keista, bet namuose negirdėjau jokių garsų, lyg būčiau viena. Paprasčiausiai tokiu metu bent Ethan kažką garsiai burba savo kambaryje arba žiūri filmukus. Nusileidusi į apačia pamačiau raštelį kuriame pranešė, kad visi išvažiavo iki rytojaus pas mamos pusseserę todėl likau visiškai viena. Žinoma, jie dabar man visiškai nesiūlo niekur važiuoti, lyg daryčiau gėdą mūsų šeima vien už tai kad esu joje. Puiku.

Išsitraukusi iš šaldytuvo pasidariau kelis sumuštinius ir pabaigiau valgyti Ethan pradėtą jogurtą. Bryan sakė, kad važiuosim vakare todėl turiu begale laiko pasiruošti tam ir skirti laiko sau po tokios savaitės pilnos liūdesio.

Pavalgiusi pasiruošiau karštą vonią ir leidau sau bent valandai joje pagulėti. Masčiau apie daug dalykų, apie savo ir Bryan ateitį, apie Erika ir Izą, ir žinoma tėvus. Dar vasarą žinojau ką darysiu po mokyklos baigimo, ir ką norėsiu veikti ateityje, bet kai mano gyvenime atsirado Bryan ir mūsų draugystė kuri nusitesė iki santykių supratau, kad negaliu galvoti vien apie save. Turiu galvoti ir apie Jį, kaip ir jis tikriausiai galvoja apie mane. Gal mums derėtų išvažiuoti iš čia ir niekada negrįžti? Tiesiog aš ir Bryan prieš visą pasaulį? Nežinau ar esu tam pasirengusi, bet jeigu jis šalia mane apima jausmas jog galiu padaryti bet ką. Noriu Bryan turėti prie savęs, jo šilumą, jį, apkabinimus ir bučinius kurie yra geriausias dalykas dienoje.

Net nepastebėjau kai po kelių valandų sėdėjau Bryan mašinoje ir jau važiavom kažkur.

- Pamatysi kai atvažiuosim, tau turėtų patikti. - Nusišypsojo žiūrėdamas į kelią.

Mūsų rankų pirštai buvo sunerti ir kiekvieną kartą gavus jam proga jis pabučiuodavo mano ranką ir laikydavo taip lyg tai būtų jo trofėjus.

- Ar veži mane į mišką pagrobimui? - Nusijuokiau.

- Ar tai buvo užuomina tavo seksualinės fantazijos?

Švelniai trenkiau Bryan per petį, ir toliau laukiau kol atvažiuosim.

Mes sustojom prie prabangaus restorano, kurio pavadinimą žinojau tik iš tėvų kalbų kaip ten viskas brangu ir jog ten lankosi tik tie kurie tikrai gali sau tai leisti.

- Mes eisim į restoraną? - Klausimas išsprūdo iš manęs.

- Taip. Nepatinka?

- Patinka. - Nusišypsojau. - Bet čia labai brangu Bryan. Aš negaliu sau to leisti.

- Už tai aš galiu. - Jis atsakė ir išlipes iš mašinos priėjo prie mano durelių ir jas atidarė.

Staliukas buvo rezervuotas prie pat lango, todėl per jį lengvai galėjau stebėti miesto gatvę kuri buvo padengta sniegu.

- Kodėl mane čia atsivedei?

Bryan atsuko savo akis į mane ir minute tiesiog nieko nesakes spoksojo lyg būčiau skaniausias jo desertas.

- Nes tu mano mergina, o vaikinai vedasi savo merginas į pasimatymus taip?

- Taip, bet ne į tokius brangius. - Apsidairiau aplinkuj. - Man tikrai nemalonu, kad turėsi mokėti už mane.

- Nesirūpink tuo.

Bryan dėmesys iškart vėl susitelkė ties meniu ir užsisake maistą linksmai šnekėjom apie mokyklos reikalus.

- Daug šiandien galvojau apie gyvenimą po mokyklos. - Žiūrėdamas į stalą pradėjo kalbėti. - Ir minčių buvo daug, bet manęs nepaleido viena mintis kurios labiausiai noriu.

- Ko norėtum? - Įdėmiai klausiausi kiekvieno jo žodžio.

- Norėtum su manim po mokyklos baigimo išvažiuoti iš čia? Bet kur. Tik aš ir tu, kažkur toli nuo čia.

Mano visas kūnas drebėjo, šiandien pati galvojau apie tai, tik nedrįsau jam užsiminti apie tai. Nežinojau nuo ko pradėti, ir galvojau jog per greitai viskas vyks.

- Tu tikrai to nori? - Paklausiau nusišypsodama. Negalėjau nulaikyti savo džiaugsmo viduje.

- Taip. - Pasakė užtikrintai. Matėsi kaip Bryan jaudinosi pokalbio metu, ir tai buvo labai miela.

- Bryan, nepatikėsi bet šiandien prieš ruošdamasi šiam vakarui mąsčiau apie lygiai tą patį. - Nusijuokiau. - Tik nežinojau nuo ko pradėti. - Aš švelniai sunėriau mūsų pirštus. - Jeigu tu būsi šalia, aš važiuosiu bet kur su tavim.

Mes su Bryan išvažiuosim, ir ši mintis mane skatina stengtis toliau dėl mūsų abiejų.

Matėsi jog vaikinas buvo nustebes, bet jo veidas parodė kaip stipriai mano atsakymas jam suteikė laimės. Jis švelniai palietė mano skruostą ir pabučiavo.

Bryan užsisakė kepsnį, kadangi man kainos buvo labai didelės bandžiau Bryan apgauti sakydama kad noriu paragauti čia esančių makaronų kurie buvo pigiausias maistas visam meniu ir vistiek kainavo daug.

- Lankaisi čia pirmą kartą? - Paklausiau įsidėdama makaronų į burną.

- Ne, anksčiau čia versdavo atvykti mama su Robertu. Dažnai pietaudavom. - Atsakė. - Nekenčiu to šunsnukio.

- Kodėl? - Klausimas nuskambėjo keistai, nes puikiai prisimenu koks jis žmogus yra.

- Po to karto kai apsilankei pas mus, daugiau su juo nešnekėjau. Jis taip daro visą laiką. - Sumurmėjo vaikinas. - Jis nori išbraukti visus žmonės esančius iš mano gyvenimo, tik dėl to jog likčiau vienas.

- Kokia to prasmė?

Negalvojau, jog Robertas yra toks. Žinojau, kad jame nėra gėrio bet Bryan yra suauges ir į Roberto norus jis neprivalo atsižvelgti.

Bryan padarė trumpą pauzę ir labiau įsitaisė savo kėdėje.

- Mano mama paranojiškai yra nusistačius apie mano ketinimus išvažiuoti iš miesto. Ji nori, kad visą gyvenimą sėdėčiau šitam sušiktam mieste ir būčiau šalia. Todėl dabar jis viską daro, jog likčiau ir nebūtų dėl ko išvažiuoti. - Garsiai atsiduso. - Jo taktika tikriausiai ir buvo tokia, prikalbėti tau šlykščių dalykų, kad paliktum mane ir vėl likčiau vienas.

Išgridusi šią istorijos pusę man pasidarė negera. Niekada nepagalvojau apie tai kaip gali būti sunku ir Bryan, visus šiuos mėnesius mąsčiau tik apie tai kaip sunku yra man, ir koks Bryan yra šiknius. Bet mano problemos nėra tokios rimtos kaip jo, nors ir mano tėvai dabar yra nusistate prieš jį.

- Tai siaubinga. - Pasakiau paliesdama švelniai jo ranką. - Tu nenusipelnei tokio gyvenimo. Nieks nenusipelnė.

- Viskas gerai. - Trumpai nusišypsojo. - Liko mažiau nei puse metų ir mes abu dingsim iš šito pragariško miesto.