it's your fault.

38.

Tėčio veidas rėkė, kad jam skauda tai girdėti. Bet aš irgi buvau įskaudinta, ir negaliu apsimesti lyg būčiau laimingiausias žmogus žemėje.

- Užtenka. - Griežtai pasakė mama. - Eisiu išrašyti tave, jeigu taip nenori čia būti.

Jie visi išėjo ir leido man persirengti bei susidėti savo daiktus. Todėl nieko nelaukusi taip ir padariau, norėjau grįžti kuo greičiau į namus ir pamiršti kas atsitiko šitam kambarį. Visą naktį ėjau iš proto, galvodama tik apie Bryan. Jis buvo teisus. Mano galvoje jis yra visą laiką, ir žinojau kad nesu ta kuri moka gerai nuslėpti savo susižavėjimą žmonėse.

Visą kelią iki namų tylėjom, nieks nepasakė nei puse žodžio. Išskyrus Ethan, kuris murmėjo sau kažką po nosim, ir to vaiko aš pradedu nekęsti dar labiau. Ar tai normalu, kad nemėgstu savo mažo broliuko?

Savo kambaryje grįžusi po ligoninės skaičiau knygą kurią uždavė namų darbams. Oras buvo kieme geras, buvo šilta ir švietė saulė. Bet aš neturėjau visiškai noro ar motyvacijos kažkur eiti, vis bijojau kad už kampo gali pasirodyti Bryan mašina.

Iza skambino kelis kartus ir rašė. Ignoravau ją dėl jos gerovės. Nenoriu pykti ir ant jos, tik už tai kad ji gali pasakyti kažką ne to.

Į mano kambarį iš kažkur įbėgo Ethan ir pamates, kad esu ant savo lovos pradėjo spoksoti nejudėdamas.

- Kas? - Paklausiau piktai.

- Tėtis sakė.

- Turi jį prižiūrėti. Mes išvažiuojam iki rytojaus ryto. - Tėtis pertraukė Ethan įeidamas į mano kambarį. - Viską paaiškinau lape kaip ir ką reiks daryti, lapą palikau ant stalo virtuvėj. - Jis žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg aš būčiau ne jo dukra. Nors ko galima tikėtis, po to kiek jam visko pasakiau.

Tiesiog palinksėjau nieko neatsakydama. Mama neatėjo net atsisveikinti, kas ištikrųjų įskaudino. Bet ji ant manęs irgi pikta, tik bėda tame, kad nesijaučiu kalta. Po tiek melavimo laiko, aš turiu teise su jais nebendrauti, bent kažkuriam laikui.

Mane iš minčių atitraukė Ethan zyzimas, kad jis nori valgyti, todėl tiesiog nulipom abu į virtuvę. Tik būdama virtuvėj susivokiau, kad man reikės praleisti su juo visą dieną ir visą vakarą, kai jis mane beproto erzina...

- Ką patinka tau valgyti? - Paklausiau šaltu tonu.

- Tortus. - Atsakė, žaizdamas ant virtuvės stalo su mašinytėm. - Ir daug sausainių.

- Na, aš tau nekepsiu nei to nei to, tad reiks susitaikyti su kitu maistu. - Atsakiau net nepasižiūrėjusi į jį, pradėdama gaminti blynus.

Akimirksniu jis pradėjo zyzti ir jo akys vėl buvo užpildytos ašaromis.

- Aš nevalgysiu nieko kito. - Jis trenkė mašinyte į grindis, taip garsiai užšaukdamas.

Mano pyktis vėl pakilo, ir šį kartą mes buvom vieni. Jam negalėjo padėti nei mama, nei tėtis, o aš vaikams niekad nebuvau gera draugė.

Greit čiupau jam už rankos ir nukėliau jį nuo kėdės.

- Jeigu dar verksi ar rėksi, miegosi šiandien naktį kieme. - Rimtu tonu perspėjau. - Tu man nesi brolis, ir nesi mano draugas. Valgysi tai ką gaminsiu, aišku?

Jis greit nustojo verkti ir žiūrėjo į mane savo apverktomis akimis taip lyg būčiau katik jį primušusi.

Garsiai atsidusau ir pasodinau jį į kėdę atgal.

- Dar kartą išgirsiu tavo verkimą, atiduosiu tave kažkam. - Maišydama tešla pasakiau, kai jis tuo tarpu sėdėjo ant kėdės nejudėdamas.

Tikriausiai visą laiką nieks jam to nesakydavo, ir visad buvo išlepintas, mažvaikis.

Iškepusi blynus jam įdėjau į lėkšte kai tuo tarpu jis visą laiką sėdėjo ir stebėjo mane. Jaučiuosi ne per geriausiai kaip taip stipriai jį išgązdinau, bet šiandien negaliu būti miela ir švelni. Savo pyktį dabar išleidžiu ant aplinkinių ir suprantu, kad tai tikrai nėra gerai, nes neivienas iš jų nekaltas už tai kaip Bryan pasielgė su manim. Bet negaliu suvaldyti savo pykčio ir mane tai erzina, nes niekada nebuvau tokia kaip dabar.

Sėdėjau šalia Ethan ir laukiau kol jis pavalgys. Išgirdau kai staiga kažkas pradėjo trankyti stipriai į namų duris, iškart pašokau iš vietos išsigandusi.

- Viskas gerai. Valgyk toliau. - Nuraminau Ethan, nes išgirdes tokį garsą jis iškart išsigando.

Jis tęsė valgyti, o aš tyliai priėjau prie durų ir pažiūrėjau per akutę kas už jų stovi. Tai buvo Iza. Dar jos betrūko...

Atidariau atsargiai duris.

- Tu ką? Mirusi? - Garsiai paklausė ir praėjo pro duris. Ji pasuko iškart į svetainę, ir aš jaučiausi tikrai blogai, kad ignoravau ją nuo pat ryto. Bet kitaip negaliu. Man reikia atsitraukti nuo visų.

- Iza, tau geriau išeiti. - Pasakiau tyliai.

Ji krito ant sofos prieš televizorių.

- Aš nesiruošiu niekur išeiti, kol nepaaiškinsi kas darosi. - Ji buvo susierzinusi, kaip ir visi šiandien. - Kodėl neatsiliepi?

Aš sukryžiavau rankas ant krūtinės ir stovėjau prieš ją galvodama ką pasakyti.

- Iš kur tu sužinojai, kad esu namuose?

- Nuvažiavau į ligoninę ir man pasakė, kad išsirašei. - Tai aišku, jog Iza viską visad sužino. - Pasakyk kas darosi. - Ji surimtėjo.

- Aš tiesiog noriu pailsėti nuo visko, ir pabūti viena. - Atsisėdau atskiroj sofoj netoli Izos.

- Pailsėti? - Ji pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu lyg būčiau beprotė, ir tai suprantama nes niekada nesakiau tokių žodžių, ypač jai.

- Taip.

- Kodėl meluoji?

Garsiai atsidusau. Manau atėjo laikas kai turėjau pasakyti jai viską.

- Tai dėl Bryan. - Ištariau.

- Kas dėl jo?

- Aš kažką pradėjau jam jausti. - Padariau pauzę. - Ir jis bandė mane pabučiuoti, bet tai neįvyko. Vakar jis buvo pas mane ligoninėj ir mes susipykom. Jis prikalbėjo man daug bjaurių dalykų, ir dabar tiesiog esu pikta ant viso pasaulio už tai, ir išsilieju ant aplinkinių žmonių.

- Tas asilas tai daro su visomis. - Ji priėjo arčiau ir apsikabino mane. - Aš su juo pakalbėsiu.

Aš greit išsipainiojau iš jos rankų ir atsistojau prieš ją.

- Ne. Nereikia. - Greit pasakiau. - Aš nenoriu daugiau apie jį nieko girdėti.

Ji tik palinksėjo.