it's your fault.

9.

- Aš negaliu tau to pasakyti. - Jis atsiduso giliai. - Prižadėjau, kad su niekuo apie tai nekalbėsiu. Net su tavim.

- O tau neatrodo, kad aš turiu teise žinoti kodėl esu išdurinėjama? - Buvau vėl pikta.

- Tu nesi.

Ir su tais žodžiais Erikas išlipo iš mašinos. Aš pasekiau jį. Nors širdis ir liepė elgtis kitaip, bet aš bėveik niekad neklausau ką man ji sako.

Išlipusi į vėsų vasaros vakarą, pajaučiau kaip vėjas perėjo per mano visą kūną staigiai, todėl mano kūnas sudrebėjo automatiškai.

- Tau šalta? - Erikas pamates mano padėtį paklausė.

- Šiek tiek, bet viskas gerai. Man šaltis labiau patinka nei karštis. - Nusijuokiau.

Priėje prie dviejų mašinų, pamatėm, kad šalia jų stovėjo Tonis ir Mike, bet Bryan nemačiau dar.

- Sveiki. - Pasisveikinau iškart priėjusi. Pamaniau, kad ir kas įvyko tam bare, aš turiu išlikti rami ir draugiška su visais.

Vaikinai pasisveikino atgal.

- Kur Bryan? - Iš Eriko balso jaučiau, kad jis buvo nepatenkintas. - Jeigu jis vėl vėluoja, prisiekiu.

- Jis tikriausiai pas kažkurią vėl iš savo kalių. - Mike pertraukė neleisdamas pabaigti sakinio Erikui.

Veide atsirado maža šypsena nuo to, kaip jie yra nepatenkinti Bryan elgesiu. Tikriausiai karma daro savo.

- Pagaliau. - Suburbėjo Tonis.

Atsisukus išvydau kaip Bryan mašina įvažiuoja į aikštele. Jis apsuko vieną ratą ir prisiparkavo mašiną kuo arčiau Eriko, ir išlipo iš mašinos. Greitais žingsniais priėjo prie mūsų.

- Pavėlavau truputį. - Suburbėjo priedamas.

- Niekis. - Mike balsas vėl pasidarė švelnus nors prieš kelias minutes visi pyko, kad jis vėluoja. Bet aš esu lygiai tokia pati.

Tonis pasilenkė į mašinos saloną, ir paleido muzikos bėveik visu garsumu, kas man kėlė galvos skausmą. Bet negalėjau nieko jiems sakyti, ar apsimesti, kad esu kažkuo nepatenkinta, nes pati čia broviausi. Tikriausiai tada sugadinčiau savo nuomone apie save prieš juos dar labiau nei dabar yra. O tai būtų tik dar vienas papildomas galvos skausmas kurio man tikrai nereikia.

Vaikinai judėjo muzikos ritmu, ir pasidavė jai. Eriko rankoje mačiau alaus buteliuką, bet neėmiau to stipriai į galvą. Mačiau, kaip Mike pradėjo sukti cigarete, bet jos kvapas buvo kitoks, stipresnis, ir buvo ji žalia, o ne tabako spalvos. Tada į galvą šovė mintis, kad tai galėjo būti žolė. Jie sušiktą žolę rukis? čia? ir dar prie manęs? Kvapas mane pykino labiau ir labiau kiekviena minute ir gal net sekunde. Bryan kalbėjo kažką su Eriku, ir vis apsižvalgydavo aplinkui, kas man irgi kėlė didelį nerimą. Bandžiau apsimesti, kad man nieks nerūpi, kad esu atsipalaidavusi, bet lyg su kiekvienu žingsniu, bijau jų visų dar labiau, ir ką jie gali man padaryti.

- Rukysi Alina? - Mike, parodė rankose susuktą šlamstą man prieš akis.

- Ne. Aš nerūkau. - Šaltu tonu atsakiau.

- Nuoboda. - Suburbėjo.

Ar jis katik mane pavadino nuoboda?

Visi keturi vaikinai sustojo ratu ir prisidegė, tada traukė eilute po kelis dūmus. Ir galiausiai praėjus penkios minutėms Mike ir Erikas pradėjo juoktis savo balsais. O mane pykino nuo kvapo vis stipriau, bet laikiausi kiek galėjau.

- Alina, kodėl tyli? - Erikas vos išlemeno per juoką.

- O ką man daryti?

- Erikai, nekalbink nuobodų žmonių nes pats toks tapsi. - Mike uždėjas savo ranką Erikui ant pečių pasakė, ir su tuo sakiniu jie dar labiau pradėjo juoktis. Širdį jaučiau didelį pažeminimą, kurio žinau taip paprastai neištversiu. Žinau, kad tokia esu, bet kai žmonės pradeda mane tokią vadinti, širdį lyg imą spausti.

- Geriau būsiu tokia, nei gyvensiu gyvenimą tokį kaip tavo. - Rimtu tonu atsakiau. - Atrodai apgailėtinai, Mike.

Mike veidas iškart surimtėjo, jis žudančiu žvilgsniu vėrė mane akimis, bet labiau jis žiūrėjo į manąsias. Stovėjau sustingusi nes bijojau pajudėti, lyg buvau sukaustyta kažkuo.

- Ką tu pasakei mažvaike? - Jo balsas buvo rimtas ir piktas. Jis lėtais žingsniais judėjo link manęs lėtai.

Jo žingsniai staigiai pasidarė greiti, ir aš pajaučiau greitą skausmą ant savo riešo, kai vaikino ilgi pirštai jį suimė ir nepaleido. Su kiekvienu judesiu man skaudėjo vis labiau, kol nepajaučiau, kad akyse pradėjo kauptis skausmo ašaros.

- Paleisk mane. - Surėkiau tikriausiai ant visos aikštelės.

- Ką tu pasakei apie mano gyvenimą? Ką? - Surėkė garsiau už mane.

Iš šono pamačiau kai Bryan priartėjo arčiau Mike ir čiupo už vaikino megztinio taip jį nutraukes nuo manęs.

- Neliesk jos. - Bryan balsas buvo gilus ir gązdinantis.

- Tau ji svarbiau už draugus? - Mike nepasidavė.

- Tiesiog neliesk jos. Aišku?

Mike veide matėsi baimė kurios tikrai dar nebuvau mačiusi. Nežinau kodėl jis taip bijojo Bryan, bet bijojau jo ir aš. Jis buvo piktas. Kodėl jis išvis mane užstoja?