Likimas| Lisa| Ff| Baigta

2

* Lisa pov.*

Atsukau čiaupą ir vanduo pradėjo tekėti. Sušlapinau po juo rankas ir sudrėkinau veidą. Atsidusau. Pasiilgau seno gyvenimo. Bet nieko negaliu pakeisti. Liko tik metai mokykloje. Tik metai ir aš galėsiu dingti iš tų namų, kuo toliau nuo tėvo, pamotės ir tu septynių man gyvenimą gadinančių vaikinų.
Bandžiau nusiraminti ir save nuteikti pozityviai. Pažiurėjau į veidrodį, bandžiau nusišypsoti. Senai šypsojausi tikrą šypsena. Jei mama čia būtų, ji mane pralinksmintu.
Išėjau iš tualeto ir lėtais žingsniais ėjau link kitos pamokos kabineto. Iki skambučio liko pusvalandis.
Ir ką aš galėčiau per jį padaryti?

Gal reiktu išeiti į lauką? Taip ir padarysiu. Greitai pasiekusi mokyklos išėjimą, išėjau pro durys. Kaip visada įkvėpiau gryno oro. Ėjau už mokyklos. Ten yra keletas medžių, stadionas, suoliukai. Ten dažnai mokiniai leidžia pertraukas. O tarp jų ir aš.

Nuėjau prie vieno medžio ir atsirėmiau į jį. Užsimerkiau ir bandžiau atsipalaiduoti. Visą kūną beprotiškai skaudėjo. 

Mano ramu pasisedėjimą sutrukdė labai pažįstamas balsas. 

- O ir kas gi čia sėdi?- pašaipiai paklausė. Alice. Tikra kalė. Įsivaizduoja, kad yra gražuolė ir, kad ji valdo mokyklą. Nematau joje jokio grožio, pas ją ant veido tonos makiažo, o apsirengus yra per mažus rūbus kurie parodo daugiau negu reikia.

Pasirinkau ją ignoruoti. Atsitojau ir ėjau link mokyklos. Liko kelios minutės iki skambučio. Nepastebėjau, kaip praėjo laikas. 

Vos pasiekiau kabinetą suskambėjo skambutis, visus išleisdamas iš pamokos į pertrauką. Keli mokiniai išeidami pažiūrėjo į mane pašaipiais žvilgsniais. Aš prie jų jai pripratusi, tai nebekreipiu dėmesio. 

Jau norėjau eiti į kabinetą, bet buvau pagriebta už rankos. 

- Sakiau, kad pabaigsim,- pasakė balsas šalia manęs. Atsisukau ir pamačiau Yoongi. Jis apsilaižė lūpas pažiurėjas į manę. Bandžiau ištraukti ranką, bet mano pastangos nuėjo veltui. Jis nusijuokė. 

Jis pradėjo tempti mane. Jis ištempė mane iš mokyklos ir tempėsi už jos. 
Sutrikau. Bandžiau ištraukti ranką iš jo rankos. Bet jis stipresnis. Kai buvom už mokyklos jis prispaudė mane prie sienos. 

- Pagaliau tave radau,- atbėgo paduses Jin. Tai dar vienas jų draugų. Jis buvo vienas iš geresnių. Kartais pasakydavo kokį pašaipų žodį, pasijuokdavo su draugais, bet daugiau nieko.

- Aš užsiėmęs,- suurzgė Yoongi.

- Galėsi pabaigti vėliau, mes turim reikalų,- įtartinai tarė Jin ir parodė keista gestą rankomis. 

Yoongi dar kartą suurzgė ir paleidęs mane nuėjo su Jin. 
Atsidusau ir vėl grįžau į mokyklą.

* Po pamokų*
Mano laimei jų likusia diena nesutikau. Tai gera žinia man. 
Bet nežinau ar namuose, taip pasiseks. Ėjau keliuku link namų. Man reikėjo kuo greičiau grįžti. Jei bent kiek pavėluosiu grįžti namo tėvas mane užmuš. 

Buvau prie namų. Su besidaužančia širdimi atidariau durys. Namuose tylu. Reiškia jų nėra. 

Tai tada man klius vakare arba pasiseka ir išvengsiu smūgių. Greitai nuėjau į savo kambarį. Išsitraukiau vadovėlius ir pradėjau daryti namų darbus. 
Po kelių minučių išgirdau bildesį virtuvėje. Tikriausiai grįžo tėvas ir kaip visa laika girtas. Jei būsiu tyliai savo kambaryje gal jis neperisimins, kad aš esu ir išvengsiu kelių smūgių.

Vėliau buvo tylą. Tai reiškia, kad jis užmigo. Atsidusau ir vėl dariau namų darbus.

* Po 2- jų valandų *

Apgalvojus savo kvailą gyvenimą, sugalvojau nueiti į parkelį. Man reikia prasiblaškyti. 
Su tais pačiais rūbais su kuriais ėjau į mokyklą, išėjau ir į lauką.
Tik užsidėjau šiltesnį švarkelį. Tyliai išsliukinau iš kambario, o tada ir iš namų. 

Ėjau link parko dideliais žingsniais. 
Pasiekus ji priėjau prie pačio pirmo pamatyto suoliuko ir atsisėdau. Pakėliau galvą ir stebėjau dangų. Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau, bet man pradėjo skaudėti kaklą. 

Pajutau, kad kažkas prisėdo prie manęs. Nežiurėjau kas ten toks ar tokia, bet man ir nerūpi. Vis dar stebėjau dangų.

- Ir ką ten tokio matai, kad taip ilgai stebi?- paklausė žmogus, kuris sėdėjo šalia manęs.

Kai pamaniau, kad man šiandien pasisekė, būtinai turi atsitikti tai, kas tai sugriautu. Jis turėjo ateiti būtent tada, kai aš atėjau. Tas jis yra Hoseok. Dar vienas vaikinas iš septyntuko.

- Pirmyn šaipykis, jei nori gali ir trenkti. Man jau nebe rūpi,- pasakiau. Aš jau susitaikiau, su tuo kas manęs laukia. Bet jis tik keistai į mane pažiūrėjo.

- Kodėl turėčiau tai daryti?- paklausė.

- Todėl, kad jūs visi visada tai darote,- tariau.

- Aš tau niekada nieko blogo nesakiau ir nedariau,- tyliau pasakė.

Greitai prisiminiau visus įvykius su jais. Neprisiminiau nei vieno su Hoseok. Jis niekada man nieko nei sakė, nei darė.
Bet gali padaryti. Todėl atsitojau, nes norėjau kuo greičiau dingti iš ten.