Likimas| Lisa| Ff| Baigta

47

* Lisa pov. *

- Tu, ne taip viską supratai!- šaukė Jungkook, kol aš ašarotom akim išbėgau iš kambario.

Ką galėjau suprast ne, taip? Mes tik dvi dienas kartu, o jis jau spėjo susidėti su Suzy. Aš jam nieko nereiškiu. Visa tai buvo melas, jam tai tik žaidimas.
Aš jam nerūpėjau. Jis dar ir prieš manę tikriausiai buvo su ja. Bereikalo aš tikėjau juo.

- Lisa...- jis kažką dar norėjo sakyti, bet išėjau iš namų, prieš tai užsidėdama batus ir greitai pagriebdama striukę.

Pamačius tą nuotrauką, mano širdys dužo į milijoną mažų gabaliukų. Kodėl jam reikėjo meluoti. Negi jam patinka manę skaudinti, žiūrėti, kaip kenčiu?

Ėjau tuščiomis miesto gatvėmis, o ašaros rytosi mano skruostais nesustodamos. Aš juo tikėjau. Kodėl turiu būti tokia kvaila, kodėl maniau, kad jis manę myli?

Priėjau prie kažkokio tilto.
Pažiurėjau į apačią ir mačiau vandenį. Keista, kad vanduo neužšalęs.

Nežinau, kas dedasi mano galvoje, bet atsisėdau ant to tilto turėklo. Nebijojau, jog man gali kažkas nutikti. Mintyse buvo tik Jungkook. Atrodo, kad jis atėmė dalelę manęs ir dabar niekada negalėsiu būti laiminga.

Galiu tiesiog paleisti turėklus ir įkristi į vandenį, manęs niekas nepasigestu.

- Nešok!- išgirdau negirdėta balsą.

Širdį atrodo, kažkas suspurdėjo ir tik dabar supratau, kad sėdžiu ant tų turėklų. Rankos pradėjo drebėti, o širdis plakė, taip greitai, kaip niekada.

Atsisukau į pusę iš kurios sklydo balsas. Pamačiau smulkų, rudaplaukį vaikiną.

- Neik prie manęs,- drebančiu balsu ištariau.

Manyje pykosi dvi pusės. Viena norėjo šokti į ledinį vandenį, o kitą norėjo leisti tam smulkiam vaikinui prieiti prie manęs ir išgelbėti manę.

- Nedaryk, nieko kvailo,- vaikinas kalbėjo ramiai, kol ėjo arčiau.

Prieš akys iššoko tas vaizdas, kai Jungkook bučiavosi su Suzy. Ašaros vėl pradėjo bėgti.

Jei nušoksiu, nieko nebejaučiu, bet bijau... Bijau, kas gali būti po to.

Pajaučiau dvi rankas sugirebiant mano liemenį. Supratau, kad tai tas vaikinas, bet dėl tokio jo netikėto veiksmo, mano rankos paleido turėklus.

Tačiau nenukrintu, nes rudaplaukio rankos mane laiko. Mano baimė dar labiau sustiprėjo. Noras nušokti dingo.

- Aš tau padėsiu, viskas bus gerai,- vaikinas vis dar kalbėjo ramiai.

Su jo pagalba atsidūriau kitoje turėklų pusėje. Nusiraminau pajutusi žemę po kojomis, bet širdys vis dar plakė, kaip pašėlusi. Daugiau nenoriu to patirti.

Atsidūriau nepažįstamojo glėbyje. Keista, bet jo nebijojau. Gal dėl to, jog esu per daug išsigandusi, arba dėl to, jog esu per daug patikli.

- Kas atsitiko?- vaikino ramus balsas pasiekė mano ausis.

- Aš pasiklydau,- tariau pati pirmą dalyką, kuri sugalvojau. Nors, nemelavau, nes tikrai pasiklydau. Nors manau, jis klausė, kodėl norėjau nušokti.

- Aš padėsiu tau nusigauti namo, gerai?- jis daugiau manęs nekamantinėjas paklausė.

Aš linktelėjau. Nežinau, kodėl, bet manau, jog galiu juo pasitikėti. Tikriausiai dėl to, kad aš labai lengvai patikiu žmonėmis.

Patikrinau striukės kišenes, ten nebuvo telefono. Kaip aš paskambinsiu Hoseok? Ką man dabar daryti?

- Koks tavo vardas?- paklausė vaikinas, kol kažkur ėjom.

- Lalisa, bet visi vadina Lisa,- pasakiau besišluostydama ašaras nuo žandų.

- Aš Renjun,- nusišypsojo jis.

Norėčiau ir aš nusišypsoti, bet atrodo, jog dabar tai neįmanoma. Mano rankos vis dar dreba nuo to, kas katik įvyko, o smegenis vis atgaivina tą vaizdą, kuris sudaužė mano širdį ir su kiekviena sekunde skausmas vis didėja.

Su Renjun ėjom kažkokiais takais, kol pasiekėm gatvę, su daug gyvenamų namų. Ta gatvė, atrodo tokia pąžistama.

Prie vieno namo vaikinas sustojo ir atrakino durys.