Likimas| Lisa| Ff| Baigta

30

* Lisa pov. *
Vis dar vaikščiojau su šuneliu parke. Staiga iš kažkur išlindo kažkokia katė. Bagu aišku ją užsivijo ir pavadėlis man išslydo iš rankų.

Pradėjau bėgti paskui pūkuotuką, bet tos trumpos kojytės buvo tikrai greitos. Debesėlis kažkur nusuko ir aš jo nebemačiau. Dar bėgdama sugebėjau išsitėkšti į balą.

Puiku aš dabar purvina, šlapia ir be šuniuko.
Norėjosi verkti. Atsisėdau ant suoliuko ir nuleidau galvą. Kaip aš taip sugebi.

Pajutau kažka šlapio ant savo kojų. Pamačiau didelį juodą gražų šunį. Jis turbūt pasiklydęs. Paglosčiau šįkart juoda ir nuostabų padarėlį.
Pasiilgai debesėlio. Kur jisai?

Paglosčiau šunį kuris buvo prie manęs. Jis mielas. Šiek tiek šyptelėjau.

Girdėjau jog kažkas toli šukavo.
Prie manęs pribėgo vaikinas kuris sunkiai kvėpavo. Čia tikriausiai jo šuo.

- Nebegasdink manęs taip,- vaikinas atsitupė ir prikabino šuniukui pavadėlį.

Jis rado savo šuniuką. Ir man reikėtų rasti savąjį. Atsistojau nuo suoliuko. Pasiruošiau ilgam ieškojimui.

- Kaip galėčiau atsiliginti jog radau mano šunį?- manę sustabdė vaikino balsas.

- Na jis surado manę, o ne aš jį,- nusišypsojau.

Jaučiu, jog dabar atrodau tiesiog nuostabiai. Kaip, koks modelis. Smagu.

Pažiurėjau į vaikiną. Jo veidą puošė šypseną.

- Aš Rowoon,- ištiesė ranką vaikinas.

- Aš Li...- jau norėjau prisistatyti, bet pamačiau bėganti šuniuką. Savo šuniuką.

- Bagu!- sušukau ir užsivyjau šuniuką.

Bėgau taip greitai, kaip galėjau. Mano kojos atrodė tuoj nukris, betan nerūpėjo. Dabar svarbiausią buvo pagauti Bagu.

Šįkart sugavau jį sėkmingai. Aš maniau, jog neikada jo nebematysiu.

Man skauda kojas ir atrodau nuostabiai, bet užtat apibėgau parką. Puikus sportas. Bet tas sportas manę nužudys.

- Nebebėk nuo manęs,- tariau. Bagu tik lyžtelėjo mano veidą. Aš ant jo negaliu ilgai pykti.

Iš šono, netoli savęs išgirdau lojimą. Vėl tas juodas šuo. Jis priklauso Rowoon. O kur jis yra?

Juodaplaukis atbėgo prie manęs.

- Matau, kad tu jam patinki,- nusišypsojo vaikinas ir pasitaisė akinius. Jis bandė sulyginti savo kvėpavimą, nes gaudė augintinį. Iš patirties, kurią įgavau šiandien galiu teigti, jog geriausia augintinio pavadėlį reikia laikyti taip stipriai, kaip gali. Nes kitaip teks pasportuoti arba įkrisite į balą ir atrodysite, kaip modelis.

Nusijuokiau. Net nežinau iš ko. Ar iš Rowoon mielumo ar savo beviltiško gyvenimo.

- Tu taip ir neprisistatei,- ištarė jis.

- Aš Lisa,- pasakiau ir nusišypsojau. Buvau laiminga, kad radau šuniuką. Bet mano gyvenimas vistiek panašūs į balą į kuria įkritau.

- Lisa! - kažkas toli sušuko. Atsisukau ir pamačiau Hobį. Pamojavau jam.

- Tavo vaikinas?- vaikino prieš manę balsas skambėjo... liūdnai? Jis katik buvo linksmas ir staiga nuliūdo.

- Ne brolis, jau turiu eiti. Ate!- atsisveikinau su juo ir nuėjau. Ėjau prie Hoseok.

Jis pamatęs manę nesusivaldė ir juokėsi.

- Purvina ir laiminga,- nusijuokė brolis, kai priėjau. Susiraukiau nuo tokio jo išsireiškimo. - O dabar tik purvina,- vėl nusijuokė.

- Baik- suzyziau. Paglosčiau šuniuką. Jeigu atrodau, kaip kokia pelkių pabaisa tai nereiškias, kad jis gali iš manęs šaipytis. Nors tikriausiai iš šono atrodau juokingai.

- Kodėl išėjai nieko neskius visąlaika, turi man pasakyti jei kur eini. Ir kas tas vaikinas? Jeigu jis koks žudikas?- Hobi pradėjo pamokslauti. Negi nebegaliu išeiti iš namu viena? Ir kodėl jam visi atrodo, kaip žudikai?

Rowoon žudikas? Kažkaip sunku įsivaizduoti. Pažiurėjau į vaikiną parke.

Jis metė pagalį ir norėjo, kad šuo jį paimtu, bet juodas padarelis tik stovėjo. Tai atrodė juokingai ir beviltiškai, kaip ir mano gyvenimas.

- Hobi, tu žiūri per daug filmų. Tu net manai, kad šuniukas yra koks nors tai maniakas,- nusijuokiau.

- Aš vis dar tavim nepasitikiu,- jis tarė ir pasilenkė arčiau šuns kuris dabar lyžtelėjo jam veidą. - Fuu.

Jis įlipo į mašiną, pasekiau jo pavyzdžiu.
O kaip jis sužinojo kur aš?

Norėjau jo paklausti, bet jis prakalbo pirmas.

- Važiavau pro šalį,- tarstelėjo ir užvedė mašiną.
***

- Ijunk kažką kitą,- suzyzė Jungkook, kol Tae per televizorių žiūrėjo filmukus vaikams.

- Ne!- surėkė Taehyung ir paslėpė televizoriaus valdymo pultelį už nugaros.

- Mums reikia rimtai pasikalbėti,- Jimin atsistojo prieš manę ir baugiai žiūrėjo. Apie ką? Negi padariai kažką blogo. Tas jo žvilgsnis nieko gero nereiškia. Nors, jos visąlaika į manę taip žiūri.

Pažiurėjau į Jungkook. Jo žvilgsnis buvo rimtas iš šaltas. Kas jam nutiko?

Į kambarį atėjo ir kiti vaikinai. Jie susėdo ten kur buvo laisvos vietos.

Kažkas čia tikrai ne taip. Negi mano įtarimai dėl gresiančio pavojaus tikri?

- Net nežinau, nuo ko pradėti,- atsiduso Hoseok. - Taigi... Mes, kaip ir buvom įsivėlė į mafiją. O vėliau panorom ją palikti. Bet pasirodo viskas ne taip lengva,- Hobi pradėjo pasakoti.

Mafija? Kokio velnio jiems mafija. Tai, bent paaiškina iš kur jie turi didelį namą, brangias mašinas...

- Viskas baigėsi tuo, kad bosas mūsų ieško ir nori nužudyti arba kankinti, net nežinau, tiksliai ko jam reikia. Ir pagrindinis jų taikinys esi tu...