Likimas| Lisa| Ff| Baigta

9

* Lisa pov. *

Norėjau praeiti pro jį, bet jis atsistojo prieš manę.
Greitai jį pastumiau. Jis to nesitikėjo ir nukrito. Prabėgau ir pro Jimin, kuris dar nesuprato kas čia vyksta. Bėgau laiptais. Buvo sunku bėgti, nes labai skauda kojas. Šokti iš mašinos buvo blogas sprendimas.
Bėgau laiptais ir jau buvau beveik pasiekusi durys. Bet kažkas sugriebė man už liemens ir šiek tiek pakėlė. Pradėjau spardytis ir muistytis.

- Sugavau,- sušuko Yoongi. Tai mane laiko Yoongi. Bijojau labiau, nei prieš tai. Iš mano akių tuoj pradės veržtis ašaros. - Nustok muistytis,- piktai pasakė ir stipriau suspaudė mane. Pradėjo vėl skaudėti šonus.

Prie mūsų pribėgo keli vaikinai. Pajaučiau, kad esu paleidžiama ir nusileidžiu ant grindų. Suinkščiau iš skausmo. Pasitriniau nubrozdintą ranką ir atsistojau.

- Nepatarčiau tau bėgti,- pasakė Jungkook.

Sustingusi žiurėjau į Jungkook. Jie visi septyni stovi prieš manę. Jie neturėjo geros nuotaikos, o tai reiškia, kad jie išsilięs ant manęs. Lėtais žingsniais ėjau atgal.
Jungkook lėtai ėjo link manęs.
Pajaučiau sieną. Dabar man nėra kur bėgti. Jungkook žiūrėjo tiesiai man į akys.

- Kodėl iššokai?- paklausė. Ar jam dar neaiškų?

- Nes bijau jūsų,- tyliu ir drebančiu balsu pasakiau.

Jis pasitraukė nuo manęs. Taip duodamas kelią, kad galėčiau praeiti. Tai jam reikėjo tik to? Pradėjau eiti praėjau pro visus vaikinus, iš Jimin, Namjoon ir Yoongi sulaukiau piktų žvilgsnių, o kiti vaikinai stovėjo be emocijų.

Pasiekus namų durys greitai išėjau pro jas. Dideliais žingsniais ėjau iš čia. Kelią žinojau, nes vieną kartą čia jau buvau.

Buvau jau netoli namų. Bijojau grįžti, nes jau žinau kaip reaguos tėvas. Pasiėmiau telefoną norėjau parašyti Jennie, bet jisai išsikrovęs. Atsidusau ir toliau žigiavau.
Kol einu jaučiuosi taip lyg manę sektu. Apsidairiau, bet nieko nemačiau. Pagreitinau žingsnį, nes jau temsta, o tokiu laiku čia nelabai saugu būti. Susigužiau į savo švarkelį.

Vos pasiekiau durys, jos atsidarė. Tiksliau jas atidarė mano tėvas.

Jis manę įtraukė į vidų ir užtrenkė durys.

- Kur buvai?- piktai paklausė.

Tylėjau. Ir ką aš jam turėčiau sakyti? Atleisk, kad iššokau iš mašinos ir dėl to buvau be sąmonės? Nemanau.

Vienas spyris... Antras, trečias... Neskaičiuosiu, nėra prasmės to daryti.
Spyriai suteikia man skausmą, kuris labiau jausis rytoj. Dar daugiau mėlynių, atrodo, kad jos niekada nesibaigs.

Rytoj penktadienis. Pagaliau!

Pajutusi dar viena spyrį susiriečiau, o tėvas nuėjo.
***

Penktadienio rytas. Iškristi iš lovos nėra pats geriausias būdas pradėti rytą. Bet man būtent taip ir nutiko.

Viską susitvarkiusi išėjau iš namų. Eidama link mokyklos klausiausi muzikos. Neskubėdama ėjau link mokyklos ir niunavau melodiją, grojančia per ausinukus.

Vos pamačius, kad stoviu prieš mokyklą atsidusau ir pasiruošiau dar vienai sunkiai dienai. Išsiemiau ausinukus ir įėjau į mokyklą.
Ėjau ilgų kolidoriumi ir dairiausi į visas puses. Nemačiau vaikinų, kas mane džiugino. O pamačiusi Jennie šyptelėjau.

Nuėjau prie jos, bet jinai pažiūrėjo į mane piktai. Nesupratau kas vyksta. Negi kažkas ją nuteikė prieš manę.

- Jennie kas yra?- paklausiau sutrikus.

- Kas yra?- paklausė piktai. - Aš su Rose dvi valandas laukiau tavęs, bet tu neatėjai. Jeigu nenorėjau ateiti taip ir reikėjo sakyti. Rose nusiminė, nes manė, kad tu nenori su ja susipažinti- viską išpiškino ji.

- Aš norėjau, bet viskas kiek kitaip pakrypo,- tariau.

- Įdėmiai klausau,- pasakė Jennie ir sukrižiavo rankas.

- Na aš ėjau per parką link parduotuvės. Po to mane Jungkook, kaip ir pagrobė, tuomet iššokau iš mašinos. Netekau sąmonės, atsibudau pas septyntuką, tada išėjau iš jų namų,- greitai susakiau, o Jennie stebėjo mane bandydama suprasti kiekvieną mano žodį. Aišku detalės keikurias praleidau ir tą vietą kai tėvas mane suspardė.

Jinai priėjo arčiau ir apsikabino manę.

- Atleisk nežinojau,- tyliai atsiprašė. Nusišypsojau, tai štai koks jausmas turėti draugę.
Taip stovėjom kelias akimirkas.

- Girdėjau, kad šiandien ateis dvi naujokės. Viena iš jų mano draugė,- prakalbo Jennie vis atsitraukė nuo manęs. - Aij ir be to kaip laikaisi, po to išsokimo?- paklausė.

- Normaliai... Turbūt?- nežinojau ką pasakyti. - Biški skauda,- nusijuokiau.

Pastebėjau netoli Jin ir Namjoon jie nieko nesakė tik sulaukiau keistų jų žvilgsnių. Keista nei užkabino, nei jokių užgaulių žodžių. Bet taip tik geriau. Atrodo, kad tamsiaplaukė prieš manę to net nepastebėjo, nes buvo inikus į savo telefoną.

Suskambėjo skambutis ir mokiniai suėjo į klasę. Tarp jų ir aš su Jennie. Nu ką, muzika. Dieve padėk man ištverti Jungkook...