Likimas| Lisa| Ff| Baigta

6

* Lisa pov. *

Atsisukau ir supratau, kad man galas. Ten stovėjo Yoongi. Man klius. Jis niekada nevaldo jėgos, kai muša ką nors. Manau, kad Jungkook ir Jimin jam papasakojo kas nutiko ir nutarė "atkeršyti".

Nurijau gumulą, susidariusi gerklėje. Jis vis artėjo prie manęs. Supratau, kad turiu pabėgti kol galiu. Greitu žingsniu ėjau palei spinteles link išėjimo. Bet Yoongi greitesnis už mane.

Jis nebuvo nusiteikęs gerai. O kai jie pikti, tai piktį išlieja ant manęs. Kaip ant kokios bokso kriaušės.

Yoongi man spyrė į pilvą, nuo ko susmukau. Dar vienas ir dar vienas spyris. Po jo sekė dar keli spyriai. 

Po dar kelių smūgių pradėjau kosėti krauju, o viena žaizda ant kojos vėl atsivėrė ir pradėjo kraujuoti. Akyse pradėjo lietis vaizdas. Pamačiau juodas dėmės. Girdėjau kelis vyriškus balsus, o tada tamsa.

 ***

Mano galva buvo sunki, kaip koks švino gabalas. Dar akių neatmerkiau. Bet girdėjau balsus.

- Ką mums dabar su ką daryti?

- Nežinau...

- Yoongi čia kaltas,- dar kažkas pasakė.

Yoongi? Kur aš? Tie balsai... Jie priklauso septynetui...
Šiek tiek pramerkiau akys ir pamačiau keturis vaikinus. Tai buvo Hoseok, Jungkook, Taehyung ir Jin.

Jin pamatė, kad aš atsikėliau ir atsiduso. Visi pažiūrėjo ten kur jisai žiūrėjo.
Bet aš tik dabar supratau kur esu.
Aš pas juos! Pradėjau greičiau kvėpuoti. Jie gali man padaryti ką tik nori. Kur Jennie? Man nuo tėvo klius! O dieve! Man panika!
Aš bijau. Dar bijau labiau, nei bet kada.

Atsistojau iš lovos, Jin paėmė man už pečių ir prašė, kad nusiraminčiau.
Nusiraminti?! Aš esu pas vaikinus kurie mane skriaudžia keturis metus.

- Nusiramink!- užrekė Taehyung, kai pradėjau muistytis, kad Jin paleistu mane. Hoseok pažvelgė į jį piktai ir priėjo prie manęs.

Jis nusišypsojo šiltą šypsena ir apkabino mane. Sutrikau nuo jo tokio veiksmo. Šiek tiek nurimau, bet jo atgal neapkabinau. Jis mane paleido ir atsitraukė. Sugalvojau vieną dalyką, gal pavyks ji įvykdyti. Jie keturi ramiai stovėjo prieš mane. Jie manė, kad aš nusiraminau. Bet jei jie mokėtu skaityti mintys žinotu, kad taip nėra.
Aš sugalvojau pabėgti. Stovėjau ramiai, o tada pradėjau bėgti. Išbėgau iš kambario. Bėgau kiek leido jėgos, bet kai daug jų neturėjau, tai sekėsi ne kaip. Vaikinai kažką šukavo. Jau buvau prie laiptų, bet bėgdama į kažką atsitrenkiau. O tas kažkas Jimin. Jis šyptelėjo. Bet tikrai nedraugiškai.

- Sugavau ją!- sušuko blondinas. Deja jis manęs nesugavo, o aš tiesiog į jį atsitrenkiau.
Prie mūsų pribėgo keturi vaikinai iš kambario, iš kurio neseniai pabėgau.

- Kodėl bėgi?- paklausė Jin.

Negalėjo ko nors kvailesnio paklausti? Aš bijau... Štai kodėl. Ir man reikia namo, nes kitaip greitai nebepaeisiu.

- Man reikia namo,- pasakiau.

- Taip žinoma, bet prieš tai pažaiskim truputį,- tarė Jimin ir apsilaižė lūpas. O aš pasileidau link durų. Atidariau jas ir išėjau į gryną orą. Man reikia dingti iš čia.
Į lauką išėjo Hoseok.

- Aš tave palydėsiu,- tarė.

- Nereikia,- papurčiau galvą. Bet jis nesiklausė ir ėjo prie manęs. Kodėl jis niekada nebendravo su manimi, o dabar toks draugiškas?
***
Aš su juo ėjau link mano namu. Aš vėluoju kelias valandas. Man klius. O dar po Yoongi 'darbo' skauda visus kaulus.

- Ta diena, parke, tu pametei jas,- tarė Hoseok ir ištraukė mano ausines iš savo kišenės.
Štai kur jos. Drebančia ranka paėmiau jas ir įsidėjau į savo kišenę. Pamačiau netoli savo namus.

- Čia jau liko keli metrai, tai pareisiu pati,- pasakiau.

- Gerai, tai sėkmės! Turbūt iki kito karto,- linksmai atsisveikino. Jis visada linksmas. Jo gyvenimas daug geresnis už mano tai kodėl nereikėtų džiaugtis?

Jau buvau prie pat durų, kai jos atsidarė. Išvydau pikta tėvo veidą. O dabar ne kažkas...